Vaisgamta Tai buvo eilinė nuobodi diena. Apžiūrėjau iš Stero nugvelbtą planetą su įmontuota bomba, įkišau ją į savos kūrybos pelkę, užmečiau ant pelkės asfaltą, per keletą valandų sukonstravau karinę bazę (kiek ilgiau užsikrapščiau su naujausio modelio erdvėlaivių ir robotų sukūrimu). Bazė atrodė klaikiai tobula. (Tobulos tvarkos siekimas – kertinis mano būdo bruožas.) Planeta su bomba paslėpta saugiai. Kas ten žino, gal dar kada prireiks? Geros planetos pakampiais nesimėto.
Priguliau ant savo knygos viršelio (man patinka visuomet būti namie). Užsnūsdama išgirdau karališkosios gyvatės šnypštimą. Ji neramiai sujudėjo man ant galvos. Švilptelėjo lengvas vėjelis, ir prieš akis pasirodė trys ilgaskverniai jaunuoliai. Manoji knyga pakilo aukštyn ir susilygino su jų knyga. Žiūrėjom vieni į kitus ir šypsojomės – kas ten žino, kiek šviesmečių nesimatėm. O gal tamsmečių? Kilstelėjau kairį delną – ant jo atsirado baltas šviečiantis rutulys. Auksaplaukiai plačiai nusišypsojo ir padarė tą patį – prisiminė mūsų vaikystės žaidimą. Mintimis išsakiau prašymą ir pūstelėjau į rutulį. Iš jo pažiro ašaros. Vaikinų veidai surimtėjo. Raudonskruostis linktelėjo galva ir atsiduso į savo rutulį. Man norėjosi užsimerkti... Bet ir užsimerkus būčiau pamačius tai, ką man priminė rutulys – lyg kino juostoje vienas po kito slinko žmonių veidai. Jie mėgino slėptis po juodais ir tamsiai rudais gobtuvais, gręžėsi nuo manęs…
Kalbėdama apie savo brolius, visada juos vadinu ne vardais, o „auksaplaukis“, „raudonskruostis“ ir panašiai. Mes neturim vardų. Tokia tradicija, kad tie, kuri neturi vardų, sugalvoja vardus savo kūriniams. Nežinau, iš kur mes atsiradom. Save pamenu nuo tada, kai sugalvojau tapti nematoma, kad žaisdama slėpynes galėčiau pasislėpti nuo brolių. Ilgą laiką mes gyvenome milžiniškame perregimame rutulyje. Jame buvo tik tai, kas reikalinga mūsų augimui ir mokymuisi. Buvom nepatyrę ir naivūs, manėm, kad esam visažiniai, visagaliai ir kad rojus yra begalinis ir bekraštis. Realybę pamatėm tik tada, kai žaibas trenkė į rutulį. Man pats baisiausias dalykas buvo tai, kad mums niekas nepasakė, kas mes esam, kokia mūsų gyvenimo prasmė, ar turim pradžią ir pabaigą, iš kur apskritai atsiradom ir kodėl. Mane nežinojimas skatino ieškoti atsakymų, broliai pasirinko kitaip, todėl mūsų bendravimas nebebuvo toks šiltas kaip vaikystėje. Jei jie pasirodydavo, vadinasi, arba kažkas blogo atsitiko, arba yra reikalų.
Žaibas mus, pamenu, labai išgąsdino. Burbulas sueižėjo, vienoje vietoje žiojėjo skylė. Lyg kas išjungė šviesą trumpam, o kai ji įsijungė, nebuvo nei burbulo, nei pasaulio, kuriame užaugau. Tada nesupratau, kad perjungė hologramą. Mūsų ketveriukė – trys broliai ir aš – kabėjome ore, stovėdami ant skirtingų spalvų knygų. Prieš mus vibravo ir švelniai dūzgė nežinomi rašmenys. Taip į juos įsispoksojom, kad nepastebėjom šalia kabančio pagyvenusio vyro žila barzda. Norėdamas atkreipti mūsų dėmesį, jis krenkštelėjo. Apstulbau – vyras turėjo milžiniškus baltus sparnus. (Tas, kuris nepatyrė jausmo, kaip kalasi sparnai, negali to suprasti. Vieną dieną pajunti lyg pumpurėlius po mentėmis. Ir tie pumpurėliai palengva skleidžiasi, skleidžiasi, kol tampa drėgnais, vėjyje virpančiais sparnais. Bjauriausia tai, kad niekam tuo nepasigirsi. O ir jautiesi iš pradžių keistai.) Pirmiausia prisistatė – Vrahas. Tada paaiškino, kad po mūsų kojomis esančios knygos bus mums ir namai, ir darbo vieta. Puslapių jose milijonai, jie kol kas tušti. Mes turim visus reikiamus gebėjimus ir mechanizmus, kad galėtume sukurti naujus pasaulius ir jų gyventojus. Kurdami gamtą ir gyvūnus naudosim jau sukurtas programas, o jei norėsim sukurti naują gyvybę, kuriai programos neparašytos, tai galėsiu daryti tik aš (parodė į mane), nes mano pilve yra lingamų. Jei norėčiau sukurti tokius pat, kaip mes, lingamus būtina apvaisinti. Palinkėjo sėkmės ir išnyko.
Neatspėsit, ką iš pradžių dariau: ogi klaidžiojau po tuščius savo knygos puslapius. Jaučiausi tokia galinga... Tačiau laikui bėgant pasidarė nuobodu, nes buvau įpratus dienas leisti linksmai, dūkti su broliais. Kad turėčiau su kuo kalbėtis ir pasitarti, sukūriau savo pirmąjį demoną, panaudojau lingamą. Tada nesupratau, kad susikūriau savo pačios dalį, kuri man taps prakeiksmu. Bepildant puslapius, atsirado visokių netikėtų rūpesčių, nes teko mokytis iš savo pačios klaidų. Atsirado ir priešų, kurie mėgino pasinaudoti mano galiomis ir gebėjimais. Būta nemenkų kivirčų ir su broliais.
Štai jie stovi dabar prieš mane, suvyriškėję ir rimti, o aš vis dar jaučiuosi tokia pat mergaičiukė, kokia buvau ten, mūsų rutulyje. (Mano šios dienos planetos vagystė – grynas vėjavaikiškumas.) Atrodo, prišokčiau, apsikabinčiau, ištaršyčiau jų garbanas… Ne, nebegaliu…
– Mums reikalingas apvaisintas lingamas, – tarė raudonskruostis.
Suakmenėjau…
(Laukite tęsinio…)
