Viską seniai užrašęs būna staiga suplėšo
būna sumąsto gražią pabaigą laiko pradžiai
keikia draugus tuo tarpu myli daugybę priešų
kartais staiga išdygsta arba prasmenga skradžiai
sako kad matė Dievą šitai lengvai įrodyt
kaip ir būties esybę gali bet ne privalo
moka dalyti duoną pilstyti švarų žodį
kortomis kiaurą naktį pliekt su krupje už stalo
gali lengvai suburti kraupią vėlių draugiją
sau pašnekovą gyvą šitaip retai suranda
verias delnuos skylutės stigmos per greit sugyja
šypsos išmokęs kęsti pūvantį sielos randą
žalias žodyno daigas po liežuviu dar brinksta
auga sodely drignės pačios visai nesėtos
jis toks baikštus kaip lapė būna mažąjam princui
gręžias į ramią šviesą jau ne šitos planetos
kartais kažką su vėjais ir su balandžiais kalba
netgi laukiniai paukščiai rodosi jį supranta
delnas iš dievo vėjo glosto vienplaukę galvą
sėdas lyg mokinukas rašo dangaus diktantą
kas jam žodžius diktuoja balsas kieno ten aidi
jo toj minčių visatoj kartais baugioj truputį
tu pažinai iš tolo ramų karaliaus veidą
bet užsispirs ir viskas - piemeniu nori būti