Kai rugsėjis nemirs

Tu pakelki mane kai rugsėjis nemirs
Aklam gandrui lizdu padėkoti
Suaukotais sparnais pats dangaus vidurys
Ir nei žingsnio į ilgį ar plotį

Skrydžio gedulu rūbai siūti pasiūti
Gandro neregio pačiai dėvėti
Tarsi varpa dvynė priešais dalgį pjūty
Iškentėtų ir kraują dvivietį

Tu pažadink mane kai rugsėjis nemirs
Kad viltis tarpu rūbų netemtų
Ir kamputy kančios paryčių virpulys
Patekėtų virš nuovargio Andų

Kai prie slenksčio nakties dar dienos vidurys
Šviesos ašaron klystančiu angelu sargu
Lyg kančia pabučiuotas kantrybės žvėris
Nugalėtas laimėti ir šiek tiek pavargęs

Dar pažadink mane kai rugsėjis nemirs
Tarp beribės tylos ir širdies surikimo
Atrakinęs dangaus užminuotas duris
Tarpu tavo ir mano paslėpto laukimo