Rašyk
Eilės (71147)
Fantastika (2143)
Esė (1678)
Proza (10250)
Vaikams (2469)
Slam (55)
English (1077)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 7 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







***
Pasaulis dar nebuvo matęs nieko panašaus. Dar niekada vienos genties žmonės nevaldė tiek žemių ir neturėjo tokios įtakos. Teodrimai, taip vadinosi šie aukšti tamsiaplaukiai žmonės, užkariavo daug žemių tiek į šiaurę, tiek į pietus nuo savo sostinės – Teodromo. Nuo smėlingų paplūdimių pietuose, kalvomis nusėtų vakarinių žemių iki nesibaigiančių girių šiaurėje ir rytinių uolėtų kalnų – visur buvo paliktas Teodrimų civilizacijos pėdsakas. Jie buvo išmanūs prekeiviai, geri diplomatai, tačiau visų prima, genialūs kariniai strategai. Galybė neįveikiamomis laikytų tvirtovių pasidavė po triuškinančios Teodrimų apgulties, šimtai didingų miestų nuleistomis vėliavomis ir atvirais vartais pasitiko užkariautojus.
Šis Teodrimų dominavimas tęsesi jau beveik 650 metų. Per ilgą priteklių Teodrome susikaupė nepaprastų turtų iš visų pasaulio kampelių. Teodromo didžioji biblioteka laikė beveik 100 tūkstančių skirtingų pergamentų visomis pasaulio kalbomis. Tuose pergamentuose slypėjo amžius kaupta patirtis, tamsiausios paslaptys, net liudijimai apie pasaulio gimimą. Senuosiuose ritiniuose, Teodrimai iš naujo atrado seniai pamirštą meną - elemantiją – elementinę magiją, kuri atnešė jiems nepaprastą sėkmę siekiant naujų teritorijų.
metu imperija buvo didžiausia per visą savo istoriją. Prieš kelerius metus, karaliui Teofiliui susilaužius stuburą jodinėjant, jos valdytoju tapo jo vyriausias sūnus, kronprincas Teodoksas. Jis, skirtingai nuo savo tėvo, atlaidaus ir minkštaširdžio, buvo kieto būdo ir nepalaužiamos moralės. Sklido kalbos, kad Teodoksui pagaliau gavus karūną Teodrimų imperija išsiplės dar labiau. Tačiau laikai nebuvo patys ramiausi: nuolatiniai sukilimų malšinimai tai viename tai kitame imperijos kampelyje neleido Teodoksui atsikvėpti. Bekovojant su priešais tolimose žemėse, buvo lengva nepastebėti grėsmės sau po nosimi...
***
Teodokso kariuomenė, išsirikiavusi ilgomis kolonomis drebindama žemę ir keldama dulkių debesis slinko kalva į viršų. Be gailesčio trypdami sunkiai šioje kalnuotoje vietoveje išaugintus čionykščių žemdirbių pasėlius, kariai žygiavo ritmingai ir ramiai – Teodrimų kariuomenė šiame pagonių krašte neturėjo ko bijoti. Laukiniai vėl sukaupė pakankamai dideles pajėgas ir sukilo, tad Teodoksui teko sušaukti savo vyrus į baudžiamąjį žygį, priminti kas čia šeimininkas. Jų plieniniai šarvai buvo juodi – Teodrimai savo šarvus pagal paprotį prieš mūšį aprūkydavo alyvmedžio dūmuose.
Kas antras vyras ant peties nešėsi po ilgą ir sunkų dvirankį kalaviją – šie kariai vadinosi Smogikai. Kiekvienam Smogikui iš kairės stovėjo Gynėjas – karys su plienu kaustytu didžiuliu keturkampiu skydu. Teodrimų sėkmės karyboje paslaptis buvo ta, jog visi šio klano kariai nuo vaikystės buvo mokomi nepaprastos disciplinos ir specifinio kovos būdo -  Smogikas ir Gynėjas mūšyje buvo skaičiuojamas kaip vienas vienetas ir kovėsi kaip vienas mechanizmas. Gynėjo paskirtis buvo apsaugoti Smogiką, o pastarojo nukauti priešininką. Gerai susiderinę porininkai buvo neįveikiama užduotis net smagiausiems priešų berserkams.
Kiekvieną iš letai slenkančių kolonų ore lydėjo, apie penkių metrų aukštyje pakilęs, oru sklendžiantis žmogus ilgu juodu apsiaustu -  Levitanas. Levitanai buvo elemantai ir, nors kiekvieno gebėjimai skyrėsi dėl skirtingų įgimtų elementų, jie buvo dar vienas didžiulis Teodrimų koziris mūšyje. Palikti be priežiūros, šie vyrukai galėjo pridaryti didžiulių nuostolių. Dvyliktosios kolonos Levitanas buvo vardu Greimas. Patyręs veteranas, už drąsą prieš daugel metų vykusio Perilo mūšyje pačio kronprinco Teodokso apdovanotas Juodąją Akimi – aukščiausiu kariniu ordinu. Greimas buvo labiausiai patyręs žemės valdytojas Teodrimų gretose. Keista, bet prieš šį mūšį su Laukiniais Greimas labai jaudinosi. Burtininkas žinojo šį tą, ko niekas iš jo bičiulių net nenutuokė.

***

Vėjas primerkęs akis žiūrėjo į kalnuotą horizontą ir spaudė karo kirvį rankoje. Juodųjų kariuomenės dar nesimatė, matėsi tik jų sukeltas dulkių debesis kylantis iš už artimiausios kalvos. Ilgi vyro plaukai ir barzda buvo supinti į kasas, o veidas išdažytas ąžuolo žievės dažais. „... Juodieji kariai ateina atimti šventosios ugnies!.. “. Būrio, kuriam priklausė Vėjas, vadas atsisukęs į savo vyrus jaudria kalba kurstė ryžtą ir įtūžį. „... Juodieji kariai ateina iškirsti šventojo miško!... “ Po kiekvieno vado sakinio, vyrų atsakas buvo vis galingesnis. Jie rėkė ir žvangino kirviais į skydus. Vėjas pagalvojo apie Namus, apie Upę prie kurios leisdavo vasaras vaikystėje, apie mišką kuriame tėvas mokė pažinti gyvūnų pėdas ir medžioti, apie nuostabias žalias kalvas, kurios, nors ir taip toli nuo namų, atrodė ir čia tokios savos pažįstamos... „... Juodieji nori sudeginti jūsų kaimus! Nori išžudyti jūsų gentį! Jei nieko nedarysime, jie išprievartaus mūsų moteris ir pavers mūsų vaikus vergais!... “ Šis sakinys susilaukė ypač audringo karių atsakymo.
„Vadas žino kaip užkurti savo berserkus. “
Vėjas pagalvojo apie Vėtrą. O taip - jis turėjo ką prarasti. Prisiminė jos nuostabius šviesius plaukus, šen bei ten mažytėmis strazdanomis papuoštą veidą, lygius baltus dantis... Gentyje nebuvo gražesnės moters. Vėjui teko susiremti ne vienoje dvikovoje, kol laimėjo jos prielankumą. Del Vėtros verta nors ir žūti. Tiesa, Vėjas keistai jautėsi ją palikdamas taip netoli laiko, kai ateis Mažas. „Duok, o ąžuole karaliau, kad pirmutinis būtų berniukas. “ Bet jei leis Juodiesiems laimėti, mažas iš vis neturės kur ateiti. Vėjas įsivaizdavo negyvą, bekraujį Vėtros veidą, degančią jų trobelę ir jį nukretė šiurpas. Drebėdamas iš įniršio jis iškėlė kirvį kartu su visais ir suriko. „Už šventašakį, už ąžuolą karalių! “
Sukilėlių kariuomenė buvo sudaryta iš daugelio vietinių ir atokesnių Pagrėjų genčių gyvenančių Žaliosiose Aukštumose. Kunigaikštis Gavainas, kronprinco Teodokso vasalas sukilo ir sušaukė visus Pagrėjus paskutiniam pasipriešinimui, jam pavyko sugebėjo surinkti ir įkvėpti Teodrimų priespaudos nualintus aukštumų gyventojus dar kartą atsitiesti ir kovoti. Pasinaudodamas tuo, jog Teodokso dėmesys buvo nukreiptas į karą pietuose, Gavainas apkeliavo visą kraštą ir įtikino daugumą prie jo dėtis. Nesidėjo tik senątikiai, kurie Gaivaną laikė išdaviku. Dabar, gausi, bet nekaip organizuota Pagrėjų kariuomenė buvo susispietusi ant vienos iš didžiųjų kalvų ir laukė savo priešo ateinant. Pats Gaivanas, įspūdingo stoto vyras, stovėjo kariuomenės priešakį, pačiame priekiniame būryje, apsuptas geriausių savo vyrų – vadinamų Skydlaužių. Kiekvienas šiame elitiniame būryje esantis vyras buvo bebaimis berserkas, apsitaisęs vien lokena, laikantis po sunkų plačiaašmenį karo kirvį kiekvienoje rankoje. Gaivanas, beveik galva už visus aukštesnis, išsiskyrė ne tik ūgiu, bet ir didingu šalmu, dengiančiu visą veidą, padabintu iš metalo subtiliai iškaltomis ąžuolo šakelėmis. Gaivanas pasisuko į ragininką ir linktelio.
Rago garsas perskrodė aukštumas ir vyrai sukruto tai buvo ženklas stoti į pozicijas. Vėjas jautė, lyg kažkas krūtinėje kunkuliuotų. Prieš mūšį visad taip - apima tokia būsena, kad kartais net sužeidimus pajunti tik gerokai vėliau. Akys pasidaro platesnės, o raumenys tvirtesni, vyras tampa vikrus it katė ir tvirtas lyg lokys. Tėvas vadino šį jausmą Šėlu. Ankščiau Vėjas galvojo, kad šią buklę pasiekdavai savaime, tačiau vėliau išsiaiškino, kad Šėlą savo užkeikimais sukelia žemėnai – vakarinių genčių šamanai, kurių pareiga saugoti būrį nuo priešo burtininkų – Levitanų. Vėjui šitaip be mąstant, iš už kalvos pasirodė priešakinės Teodrimų kolonos. Tvarkinga ir glaudžia rikiuote, nestabteldami Juodieji žygiavo į priekį. Iš už kalvos rodėsi vis daugiau ir daugiau priešo kolonų, kol visas horizontas tapo juodas it smala. Virš kiekvienos iš kolonų kabėjo vos matomas nedidelis taškelis. Elemantai – pagalvojo Vėjas. Šiems burtininkams Vėjas, kaip ir daugelis kitų Pagrėjų, jautė nepaaiškinamą pirmykštę baimę. Šalia stovintis kresnas karys piktai nusispjovė.
„... Brolau, ąžuolui karaliui patenkinti nuo šių kalvų turi nutekėti galybė priešo kraujo! Lai kertant tau ranka nesudreba, lai širdis nesudreba pribaigiant priešą, leisk Šėlui apimti kūną ir gamtos instinktams atsiduok... “ Pasakęs tai būrio vadas sustaugė kaip vilkas, kariai pasiekė jo pavyzdžiu. Vienas po kito visi būriai pradėjo staugti ir dar įnirtingiau žvanginti ginklais. Netrukus visos Pagrėjų pajėgos kaukė ir triukšmavo drąsindamos save, bei mėgindamos įbauginti priešą.
Teodrimai nekeisdami tempo ir nerodydami baimės jau leidosi dauba link kalvos, ant kurios jų laukė Pagrėjų kariuomenė. Vėją ir jo bendražygius ši Teodrimų ramybė šiek tiek išmušė iš vėžių. Kronprinco Teodokso kariuomenė buvo išsirikiavusi plačiau, nei Gaivano, tad šis davė ženklą porai būrių žygiuoti pastiprinimui į flangus. Nors Pagrėjų buvo gerokai daugiau, patyrę ir geležimi apsitaisę Teodrimai buvo pranašesni tiesioginiame mūšyje. „O kur dar Levitanai... “
2019-02-11 00:01
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-02-11 22:51
Nuar
Aš žaidžiu fantasy RPG online. Mano pozicija reido grupėje inste: gydytoja, einanti kartu su tanku prie boso. Kartu ir prikelėja. Tai vienintelė, daugmaž, reali fantastinė erdvė, kur galima įsivaizduoti, kaip atrodo maginis mūšis.:))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-02-11 22:00
ArisMiskoVaikas
Damastas,

nerealus jausmas, kai perskaitęs kritiką jauti, kad visą ją aiškiai supranti (ar bent manaisi suprantantis) ir dar svarbiausia pritari kritikuojančiam. Ačiū, tikrai pamėginsiu kitą dalį rašydamas(ir šią tobulindamas) pasinaudoti patarimais.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-02-11 21:53
ArisMiskoVaikas
Nuar, ačiū už pastebėjimus.
Šovė mintis kažką kitokio, nors ir apsilenkiančio su fizikos dėsniais paleisti. Šiaip visad buvau tikroviškumo šalininkas, o dabar nukrypau į ne savo teritoriją ir gavau pamoką, kad geriau ten nelįsti. Jei nuoširdžiai, mačiau problemų toje savo Gynėjo ir Smogiko teorijoj, tik galvojau praslysiu, bet nepraslydo ir Nuar called my bullshit :D .
O dėl istorinių šaltinių ir super-realistinių, šalta logika paremtų karinių scenų aprašymų ne visad sutikčiau. Final Fantasy ir čiūvai su kardais, didesniais už juos pačius ir t.t. Vis tik čia fantastika, ribų nėra. Tik pritariu, kad šiuo atveju viską aš sušikau su išpildymu, o ne pati idėja buvo š. verta. Nemanot?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-02-11 18:55
Damastas
Pirma atkarpa kiek priminė "Žvagždžių karų" introtekstą skriejantį į kosmosą. Gramatinių ir stiliaus klaidų nėra daug, pasakojimas turėtų patikti fantasy gerbėjams. Tolesniame tekste gal kiek užsižaidžiama sausais aprašymais, tartum nukeliančiais į istorijos pamokoką, tačiau vaizdai ir personažai aiškūs, scenos suprantamos.

Linkėčiau pamėginti epiniuose aprašymuose kiek dažniau įpinti lokalines scenas, momentinius personažų išgyvenamus, ši bei tą atskleidžiant dialogais, konkrečiais poelgiais, stambiais (artimais) planais.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-02-11 18:46
Nuar
Jei rašote karine tema, pasidomėkite, kaip vis tik buvo tikrovėje. J.R.R.Tolkienas savo kūryboje vadovavosi istorinėmis žiniomis. O Jūs bandote tik fantazuoti, todėl skaitytojui, šiek tiek giliau susipažinusiam su karybos istorija, darosi juokingai graudu skaityti išvedžiojimus apie karius. Ilgas kalavijas yra skirtas ne artimam mūšiui, bet kovai su raiteliais. Tai pėstininkų ginklas. Kad ji galima būtų naudoti, reikalinga laisva erdvė greta tokiu kalaviju ginkluoto kario. Vakaruose apytikriai ne mažiau kaip šešių metrų skersmens. Pietryčių Azijoje dešimt metrų skersmens. Šalia negalėjo būti jokio savo kario, nes jis trukdytų kautis ilgu ginklu ir būtų priežastimi, kad ilgojo ginklo savininkas būtų greitai nukautas. Skydininkas toje vietoje nebuvo reikalingas. Įsiskaitykite ne iš literatūrinės, bet karybos istorijos pusės į Žalgirio mūšio aprašymą - kiekviena vėliava po penkiolikos - dvidešimt minučių mūšio traukdavosi atgal pailsėti, o jos vieta užimdavo kita tokia pat jau pailsėjusi vėliava. Naudojant ilgą kalaviją, kuris yra gerokai sunkesnis už įprastą, kovos laikas iki nuovargio buvo dar trumpesnis. Kadangi toks karys galėjo kautis tik už bendros rikiuotės ribų, jis paprasčiausiai grįždavo pailsėti ir slėpdavosi kuriam laikui tarp kitų karių. O skydininkas senovės mūšyje yra niekas. Lekiantis raitelis tokį tiesiog numuš nuo kojų ir nesustodamas nulėks toliau. Todėl Jūsų tekstas yra neįtikinantis, pompastiškai išdailintas įvairiais "leviatanais" ir burtininkais. Ir žinote, bet kokia mūsų fanatzija blanksta prieš tikrovę, todėl aprašant kovą geriau remtis istoriniais aprašymais, kuriuose galima surasti neįtikėtinų, bet tikrų dalykų.   
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-02-11 13:56
klimbingupthewalls
rasyk.lt publikuojamuose kūriniuose galimas pasvirasis tekstas. 
jis rašomas tarp [i] pasviras tekstas [/i]
arba naudojantis teksto formatavimo įrankiais virš kūrinio publikavimo langelio, jeigu esi puslapio rėmėjas
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-02-11 00:02
ArisMiskoVaikas
Pasirodo rasyk.lt nepriima pasvirojo teksto... pridėjau skubomis kabučių. nepykit. Komentarų, kad teodrimai = rohirimai irgi nereikia...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą