Nespėjau išgirsti, kaip toliau atrodęs gimtų namų virtuvėje trijulės A, B ir J. (joto) pasikalbėjimas, nors neatrodė, kad buvau visai užsnūdęs. Smegenys nebuvo užmigdytos, darbas ten vykęs, tačiau ne taip intensyviai, be įsakmesnio poreikio, o tik todėl, kad jos buvo atlaidžios man, žinančios, jog didžioji mano svajonė, kad būtų leista kuo daugiau atsiminti. Tačiau atsikėliau su atmintimi, kuri atrodžiusi it užpildyta miglomis. Matai, kad kažkokie siluetai landžioja, tąsosi it guma po ją, bet kad pasakyčiau konkrečiau, kas jie, ogi – ne, burna niekaip neprasiveria. Magnetofono juostelė kasetėje persivyniojusi ir tai teikė vilties išgirsti trijulės pasikalbėjimą iš įrašo. Atrodė, ir laikas, ir kasetė sustojo ir kantriai laukia, kada tai galės padaryti.
– Nereikia taip, dzieduli, nereikia. Magnetofonų laikai baigėsi, tačiau išmanant jį, nebaugu prisėsti prie nuotraukų ir pagaliau leisti ir joms gyventi. Kalbinti jas reikia, kalbinti...
– Girdžiu, B, tave. Iš kur? Iš Šklėrių?
– Pas tave, dzieduli, turėtų būti saga, ištraukta nuo Vidinio švarko.
Pasidairyk, susirask ją. Ji labai informatyvi, daugiau žinanti negu krūva kasečių. O kol kas bendraukime per nuotrauką. Kai dar vis Šklėriuose, kai namų virtuvėje, ir tu mus, ir mes tave girdime.
– Pas man yra ir tavo su A ir J. (jotu) nuotrauka. Jūs trise joje.
– Tai šaunu. Tačiau saga kur kas labiau reikalinga. Šiuo metu ji nepamainoma talkininkė pražiopsotam reikalui padaryti. Ją tiesiog būtina dėl to surasti.
– Tu, B, apie sagą kalbi, o aš ieškosiu guziko. Gerai?
– Gerai, dzieduli, ieškok guziko Svarbu, kad ieškotum, o dar svarbiau, kad surastum. Manau, tau ir dievulis padės jo paieškose.
Dar nenutuokiau, kokie tokie reikalai pradeda įsiterpti į mano gyvenimą, bet pajaučiau, kad mane krustelėjo džiugus azartas. Atsiminiau, atrodytų, visai užmirštą dalyką ir taip šventai, kad galima buvo pamanyti, jog didžiulis gabalas praeito laiko niekur nedingęs, o ir suvokimas jo toks jautrus ir aiškus, kaip anuomet, kad nepaisant kokiomis statybomis būtume užsiėmęs, tačiau darbas jų paprastai prasideda dvasinėje erdvėje, išgirdus trumpą, bet drąsų žodelį: reikia! Nesvarbu, kaip kas jį išgirsta ir pajaučia. Su Vidiniu susitikti nerūpėjo ir nereikėjo, o susitikom. Susitikus gi, irgi neišgirdau iš jo, kaip įprasta:
— Ką, Pranuci? Ir vėl klausi, kokia šiandien diena? Pirmadienis, trečiadienis, šeštadienis ir ar greitai bus sekmadienis? O svarbiausia, kur esame, Vidini? — Todėl neteko išgirsti ir jo atsakymų. Irgi, beje, įprastų, kai vakaras— rytas:
— Traukinyje esame, Pranuci. Kurgi mudviem dar būti, jeigu ne čia?
Tą kartą reikalai klostėsi kaip kieno surežisuoti, kaip pirmą kartą tokie atsiradę. Sužiurau jam į akis ir:
— Senieji užrašai,
kaip pūdymas —
kiek pailsėjęs, plūgo vėl sulaukia.
Aš suprantu, Vidini,
net vyžų iš tavęs — manęs nepinsi
Ir milo nesuvelsi,
bet balana dar dega
ir — tegu.
O mano laikas — tavo laikas,
nepaisant, kad ne aš tave,
o tu mane lopšy supai.
Vidinis apsidairė aplinkui it kažko paieškodamas, bet laukti atsiliepiant ilgai nereikėjo:
— Ir ba la na...
Ir balana, Pranuci.
Be jos vargu ar būtume užaugę.
Be jos, kas lopšius būtų supę?
Dar druskos žiupsnis
ir riekelė duonos.
Neprašmatniai gyveno šitas kraštas,
bet su Čepkeliais, su šilais .
Tegu nedidelis,
bet kas dabar jį šitokį apvaikščios,
kai reikia pasišviesti balana,
o kojas klumpėmis ar vyžomis apauti.
Giedok, širdie,
gal tu dar mums galėtumei padėti.
Panaši „muzika“ tęsėsi, kol (o tai gerai atsiminiau), Vidinis drąsiai paėmė už mano švarko sagos. Atsiliepdamas ir aš įsikibau į jo švarko sagą. Atrodė, be priesaikos, be žodžių pasiryžome: bandysim dar kartą. Gal bet šį kartą pavyks. O jai —ne?
Vidinis staigiai ir stipriai truktelėjęs ištraukė sagą iš mano švarko, o aš irgi nedvejodamas ryžausi tokiam veiksmui. Irgi sėkmingai, ir sieloje buvo gera, ramu, jauku.
O! jeigu jie, būti laikai. atgal sugrįžtų. Bent į atmintį. Bent. Kokiam dievui reikia melstis, kad taip atsitiktų? Tada irgi buvo žiema, buvo vasaris. Ir pakako jėgų, kad staigiu, stipriu judesiu ištrauktume sagas iš švarkų. Vidinis iš mano, aš iš Vidinio. Tačiau vėlgi – kam to reikėję? Ir tikriausiai, kad man jau nebūtų prireikę, jeigu ne šnektelėjimas iš nuotraukos su raide B. Atmintį smegenyse pradėjo gelti, atrodo, kad iš ano laiko girdžiu pažįstamus balsus, dažniau susiėjus į „Rašyk“ svetainę. Ot, kad ir Atėja, su kuria užsilikome būti nuo ano laiko. Smagu atsiminus ją girdėti:
– Priimu Kaip odę Šilinei Dzūkijai. Man labai mielas darbas, kadangi esu pati dzūkė, tik mano miesteliai ir kaimai kitam rajone. Šventežeris, Ežerėliai, Seirijai, Lazdijai, Miškiniai...
Senamadžius, savaip pakoreguodamas, irgi paniūniavo iš mudviejų
su Vidiniu „muzikos“:
Nešauk taip Pranai: „gieda“,
kuomet yra išėjusių negrįžti.
Greičiau čia gervė klyktelės
negu šuva sulos,
bet, žinoma, kai skęsti,
griebies ir šiaudo, kaip vilties.
kad vietinės reikšmės poetai
ir jiems nepatingėtų atminčiai
nuskint gėlių.
Kur jis dabar? Juolab, kuomet lyg dabar išgirstu jį ištarius: „skaitau lyg naujai atgimęs“, o Šioks Toks linkėjo: Bravo! Va taip ir laikykite, kaip Perlojos valstybės gynėjai tą kraštą.
Tačiau, ša, ša, atmintie. Geriau dabar man padėki surasti sagą (guziką), ištrauktą iš Vidinio švarko. Įdomu, kam jos taip prireikė trijulei A, B ir J. (jotui).