Odė Narcizui

Kitų skriaudas pamiršt sunku
Savąsias - lengva
Nors nuopelnų daug neturiu
Šlovingai ir garbingai gyvenu

Aplink mane gausybės ragas
Turiu net tai ko neturiu
Jei kas priklauso tau, tai greit bus mano
Ir kaltas tu, nes šlovint, garbint
Panorėjai tu

Būt tau šalia manęs -
Didi sėkmė
Bet visos sėkmės turi kainą
O šioji - ji -
Bevertė, bet brangi
Gal nustebai?
- ne viskas turi vertę, mano mielas

Tai ką tu gausi iš tiesų
Tikrų tikriausias skausmas:
Aš leisiu patikėt manu žvilgsniu
Ir leisiu tau išgirst žodžius
Žodžius, kurių galbūt nelaukei
Ar net nesitikėjai
Kurie tau pyktį ir nusivylimą kels
Tačiau priimsi tai kaip dovaną
Ir gersi tu mane
Ir būsiu tau šaltinis
Kurs iš gėlų gėliausių vandenų

Godžiai, pasigardžiuodamas
Nepaisydamas purvo ir nuodų
Tu gersi vis mane
O aš tave troškinsiu

Ištroškęs vis ateisi pas mane
Priklupęs, susigėdęs ir persmelktas kaltės jausmu
Vis Nesiliausi gėręs

O aš tau leisiu,
Pamažu naikindamas tave -
Tą tavo tyrą širdį vis skandindamas skausme

Nes tu nevertas nieko
Tik aš esu
Aš visa kas geriausia
Aš tai kuo tiki tu
Aš tai kas tikra

O tu -
juk niekas tu nesi
Ir nuopelnai tavieji
Jie gi netikri

Todėl tu vėl mane geri
Gurkšnoji purvą, nuodą
Netiesos veda į mane,
O ieškai tu tiesų
Aš duodu tai ko noriu aš
Atsilygink man dabar, tuoj pat.