Kibirkštys

siaučiant ugniai gražu
stebėtis dūmais ir kaip žmonės
labiau už viską vertinantys
mirties neskausmingumą
sukrenta į upę

man patinka delnuose trinti
ir tarp rankos pirštų sukt
tušinuką bet dar labiau mėgstu
kai nevykėliiui vagišiui
mano bato viršūnė atsiremia
į snukį klausytis maldavimų
ir kaip nelyg tinkas krentąs
nuo sienų jo žandikauliai
po mano kojomis trupa

po nuoskaudas knaisiojantis
mes esame kaip sesės ir broliai
gėlės ir gėlininkas properšos
tarp protarpių
puvėsiais trykštančių
žiedų pelargonijos

ašaros byra trypiant kojomis
šaldytuvas dar labiau virpa
vanduo stiklinėje išsitaško
iš jo ir dulkių susirenka
purvas kuriuo nugarą peiliu
lyg sviestą tepame
prie grindų prismeigtai pelei
bėgusiai į urvą

šiame bute
maža mergaitė paseno per naktį
juokiausi iš jos kol jos plaučiai
ėmę pūsti kaip dumplės prieš
tarpdurio vėjus jiems atsiskiriant
nuo niekus kalbančių lūpų
ir iškosėjo skyrybos ženklus
paskutiniaisiais iš kurių
buvo klaustukas brūkšnys ir
į begalybę lekiąs klaustukas

dėkojame visiems
dėkojame sunkvežimiui kad
pervažiavo močią dėkojame
tėve tau kad pats per langą iššokai
esame atminimas beprotybės
rankovėms bei visai jūsų trijulei
gi visa kas ko po jūsų išmokome
yra juokas juokas ir
dar kartą - juokas

persileidimas pasiekęs gimdyvę
pokštas eilinis vandenimis
gatvėmis pasileidus
per liūtį