Ghg

Vasariui kambariai namie išsiderėjo
pianistą Glenn‘ą Gould‘ą.
Man draugas pasakojo, kad kairė jo
garsus anapusybėn guldo,
o dešinė tuo pat metu naujai
juos prikelia, tada išsyk šiek tiek bijai,
kad nepatiks ši muzika visatai,
nes visata tikriausiai pavydės,
kaip kad  masteliais kuklesniais pasatai
pavydi be įstatymo raidės
nepermatomų debesų legato –
taisyklės debesims nė motais
ir, negana to, veidus radę ūkanotais
išsiunčia juos į išraiškų teismus,
plunksniniai išsisklaido arba jungias,
taip muzika apsukinėja ratais mus
lyg vėtrunges minčių viengunges,
o vėjo juk, o viešpatie, nėra,
kodėl tada lengvumas nyra,
o sunkis keliasi aukštyn? Era
sutrikus gūžiasi į suvenyrą,
sekundė apima bibliotekas..,
ta muzika pasiima keliauti – kas
įvyks pabaigoje kelionės?
Kiekvieną kartą būtent tai.
Kas nors įvardintų – geluonis.
Kitam – rūke aukšti krantai.