Išeinam kartu pagiedoti

O žodžių į sielą
kaip žirnių neberk...
Te pėstute atlinguos,
pavargę ir kelią pažinę.
Niekas taip atsikvėpti nemoka giliau,
kaip laikas, ant rankų parimęs.
Gera jam atmintį žilą kalbėti,
atitolus kiek galint toliau nuo dabar...
O! regiu jau, regiu  –
mažas kaip špygutė pilietis,
o pražilęs kaip senas vilnietis,
kaip iš lango stikle
sušerkšnijus žiema. 

Mažas ir senas deriny viename...
Nežinau, kaip galėčiau štai tokį posmuoti,
jeigu ne ji, šalelė Savęsp.
Būti kalendoriai mums laiko seniai neskaičiuoja,
o vis tiek norisi juoktis iš jų,
iš ten norisi būti gražiu,
iš ten, parsinešus save šimtametį,
į motinos įsuptą žodį,
ir vėl, kaip kadaise,
į vyturį aukštą
vis einam ir einam
kartu pagiedoti.