Rašyk
Eilės (71785)
Fantastika (2152)
Esė (1687)
Proza (10288)
Vaikams (2486)
Slam (47)
English (1084)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 28 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Nusiplaunu akis.
Negi Grūda! Netikiu
Seniai keliavau į Ašašnykus 
dažniau šitą kelią aplenkęs,
kad prie ežero (Grūdo) ateičiau greičiau.
Buvo laikas toks nuostabiai geras
kad ir basas,
negeldavo kojų kelionė miela...
Aitvarai išdykavo ir mokė
tegu bara, jei bara –
priekaištauja tegu,
jei užmiršę save atsiminti...

Ėgi, mano kelionių draugai
gaila laiko, kad
Dievo ieškočiau palaiminti jus
pats pabūsiu už jį
ir Grūda, kaip žiema
pasipuošus baltai
į kalną atplaukusi gieda..

  – Į kalną?
  – Betgi  tai Grūda ir nieko nuostabaus, kad į kalną. O kad gieda, tai ar buvo kada, kad ji negiedotų, – atsiliepiau Poe tokiu pakalbėjimu
  – Betgi ne jai eilėraščius rašei, – vėl be šypsenėlės ištarė ji. Tačiau žinau, kad ten, savyje, ji leipsta smagiu juokeliu. Tai man trukdo suprasti, kodėl taip keistai maskuoju mergaitės vardą.  Rašiau tik jai, tik taip, kad sužinotų, jog neužmirštu.

        ______________Giedok, gaidy____________

  – Na taip, na taip...  Kakariekūūūū! – girdžiu, kaip užplasnojęs ant tvoros, laimingas užgieda gaidys. Pasirodžius jam, kad tvora per žema, užplasnojo aukščiau,  ant stogo,  arčiau  kamino.
  – Giedok, Gaidy, jeigu žinai, kad Lizė supras, kodėl tokią  muziką per raidę „ž“ jai rašau.
  – Pranai, – net nekrustelėjęs sudraudė Petras Cidzikas. Mūsų darbe šimta darbių nereikia – nei Lizų, nei Agotų, nei Sereičikų ar Gaidžių. Netgi Kabelių parapijos emuziejaus nereikia.
– Kaip nereikia? – nežinojau kodėl jis taip. Dar mėnuo nepraėjo, kai naujų metų išvakarėse sveikinau emuziejų, akcentuodamas:
  „Ir vis dėlto atskirai rodau į šio emuziejaus įkūrėjus, jo puoselėtojus. Manau, kad tai švenčiausias darbas, kuriuos žinau ten esant. Jis ir pasiliks šventas panašiai kaip prisikėlimas iš mirties, kaip atsigaunanti ir sugrįžtanti visos parapijos atmintis. Te taip ir tebūnie – visuomet šalia Dievo Žodžio, visur esantys ir iš visur pareinantys“.
  Pertas Cidzikas neskubėjo atsiliepti. Matyt, ir jam reikėję prisiminti patį save pašaukusį:
  – Kunigai ir vyskupai, kur Jūs?
  Atsiminęs, taip ir padarė – pašaukė kaip tada ir kaip tada, neišgirdęs atsiliepiančių, padūmojo, atsidusęs visu sakiniu:
  – A... a. a. a...  jūs penkminutėje su Lubiankos velniu...
  Kas tas „Lubiankos velnias“, man aiškinti nereikia. Ne dėl smagaus pasivaikščiojimo ir Petras su Jėzaus Kristaus kryžiumi po Maskvą vaikštinėjo. Ir vis dėlto:
  – A... a. a. a...  jūs penkminutėje su Lubiankos velniu, – netilo triukšmavę išgirsti Petro žodžiai.
  Galvok, mąstyk kaip nori, tačiau teksto nei raidute daugiau ar mažiau. Pamąstymas mano irgi nesiruošia atatupstomis atgal pareiti ar pakreivoti.  Tai ne šiaip toks, sakyčiau, Petro Cidziko, neprognozuojamo žmogaus išpuolis. Kur kas paprasčiau jam prisiminti, kad, girdi, „daug kartų kreipiausi į Vyskupų konferenciją įvairiais skaudžiausiais  klausimais padėti žmogui, padėti Tėvynei ir per 20 metų nė karto jokio atsakymo. Jie ištvermingai tyli KGB stiliumi“
  Pritino P. Cidzikas.  Tyli. Tartum palikęs man pačiam susiprasti ir sąžiningai pajausti, išgirsti, kol Bakanėlio kalnas dar vis manyje nesiliauja augti. 
  O aš –  ką? Irgi tik atokvėpiu:
  – O! kaip nemažai kam reikėję, kad Petras Cidzikas būtų miręs tuomet. Nemirė tada, bet ir dabar – ne.
  – Ačiū, Pranuci. Žinojau, kad Bakanėlis tau nepameluos.
  – Tačiau jis man netgi daugiau. Net ir tave cituoja: „Mums reikia  tokių kunigų, kaip Juozas Zdebskis, Bronius Laurinavičius, Karolis  Garuckas“.
  – Taip, taip, taip,  į juos nė kartą rodęs ir dabar rodau.  O tu  suprask: vienas lauke ne karys, kai kalbama apie tokį  dievišką reikalą kaip Lietuvos Karūna.
  Kaip ilgai  užtruksią tai suprasti, nesiimu prognozuoti. Manau, kad ramybės dar nebus, tačiau vilties irgi nemažai, nes iki šiol Bakanėlis vis auga, it išėjęs į lenktynes su gimtų namų slenksčiu. Niekur taip toli nepasimato, kaip peržengus jį, ar pakilus į Savęsp (savyje) augantį  Ašašai –  Ašašnykų Bakanėlį.  O ir Lizė (Ližė) atkakliai saugo paslaptį..

    __________ Na taip,  na taip... Kakariekūūūū! ___________
 
Atrodė, vardas keistas – Ližė,
Tačiau vėliau, kai jį kartot pradėjau,
Gražiai prigludo prie širdies –
Kaip ir žiedai gėlių
Prie jos karštai alsuojančios krūtinės,
Kurias nunešdavau jai dovanų.

Tariau ne kartą jai:
– Nepyk,
Jei kartais pavadinčiau Lize.

Nusišypsodavo
Ir glostydama mano petį,
Kad prasmingiau galėtų pažiūrėti į akis:
– Jei duonos būtumei tešla,
Į krosnį kaip pyragą šaučiau,
Kad  mano vardas
Tavo burnoje nestrigt...

– Na taip, na taip...  Kakariekūūūū! – girdžiu Ašašnykų giedorių.
2019-02-01 04:41
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-03-10 23:37
__________________
: (
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-02-01 17:22
Luiza Šarlotė
Tariau ne kartą jai:
– Nepyk,
Jei kartais pavadinčiau Lize.

Lize pavadinkit Luize ir jai tai patiks :)

5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą