Aldonai, išėjusiai į amžinybę

Atėjo mergaitė į pasaulį
Jau savo dalią nešina,
Augo liūdna, tikriausia jautė,
Kad neilgai bus su mama.

Mamytei mirus, nieks neglostė,
Pas pamotę menki juokai.
Gyvenimas taip susiklostė,
Niekad nesibaigė vargai.

Darbštuolė buvo, vargo bitė,
Viską įgijo ji pati.
Visiems gera, visiems patiko
bet baisiai buvo patikli.

*  *  *
Tą penktadienį skambėjo dainos,
Gėrėjais jomis iš visos širdies,
O kitą rytą prieš nelaimę
Pabudai šešėlyje lemties.

Lemtis buvo negailestinga,
Užgriuvo liūdesio akmenimis. 
Išėjai iš pasaulio vargingo,
Uždarei amžinai jo duris.

Tavo siela pavaiksčiot išėjo,
Niekada daugiau nebegrįš.
Gal ji kenčia blaškoma vėjų,
O gal Viešpats atvers jai duris?

Mirtis kaip jūra griebia, neša,
Neklausia nori to, ar ne,
Nebėr jėgų sukaupti drasą,
Lieki tik laiko griūtyje.

Antžmogis, progą pagavęs.
Apiplėšė tave jau mirusią,
Tokios vagystės paragavęs,
Su Judo širdimi apmirusia,

Neliks nenubaustas Dievo,
Mes blogio, ne, nelinkim,
Tik norime ištarti vieną -
Vagies dalia nelinksmins!