Rašyk
Eilės (71895)
Fantastika (2158)
Esė (1687)
Proza (10307)
Vaikams (2454)
Slam (47)
English (1088)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 3 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







    Būna, kad užsilieka galvoje koks posmas, koks sakinys ar jo nuotrupa ir kala, kala kaip genys, kad neišprašysi. Ir valanda, ir daugiau, o kartais per visą dieną taip, bet nepyksti, nes įpranti ir netrukdo daugiau girdėti ar toliau matyti.

O Grūda, o maža upele,
kas mus, mažus, užtars
jei ne maži
?

  Netrukdė galvoti, gyventi, kažką veikti, kol nebuvo tai išgirsta toliau ir iš kitos burnos pakomentuota:
  – Visi mes iš tų pagrūdzų. Visi glaudzamės prie jos. Grūdos vanduoj – kap jotvingių kraujas. – O palaukus, dar ir taip: – Jei pasižiūrėtumėte 2011 m. gyventojų surašymo rezultatų, nustebtumėte, kad 2 žmonės jotvingiais užsirašė.
  Žvilgt į Petrą: ar taip nepaminimas ir jis, Petras Cidzikas? Tačiau suprantu, kad jam svarbiausia pasilikti čia, darbe. Girdisi kaip ten, Rokantiškių kapinėse, duobkasiai pro sniegą, žemės įšalą eina vis giliau ir giliau. Žiemos ten nėra. Lengvai sminga kastuvai į gilėjančios duobės dugną, pakeldami savo „ližėmis“ smėlį į tikrą žiemą – kažin, ar buvo toks laikas, kai šis, ką tik iškastas smėlis, kada nors matė dienos šviesą. O šioje, sausio 24 -joje, dar ir sniegas. Smagu. Įdomu. O ir žmonės atrodo kitaip, kai jie stovintys, vaikščiojantys, kažką šnekantys, visaip apsirengę, vieni nežinantys ir klausiantys, kodėl Petras guldomas Rokantiškėse, o ne Antakalnyje, kiti žinantys ir atsakantys, jog taip todėl, kad Petras iki Antakalnio dar neprinokęs..
  – Kvailybė, kokia kvailybė, – neiškenčiu ir aš, savo tyloje žinodamas, kad niekuomet ten Petro nebuvo ir nebus. Kapas – ne Petras.

        ___________ Skaičiau „Tikiu “___________

  Prisimenu, kai jam dovanojau knygelę „Eilėraščio sėja“
  – Nesidairydamas atversk, Petruk.
  Atverstoje knygelėje pasirodė du eilėraščiai: 54 psl. „Tikiu“, o gretimame 55 psl. – „Niekas neateis“. Petras nepanoro, kad kurį jų perskaityčiau.
  – Betgi, Petrai, tai tik žaidimas. – pasakiau ir skaičiau:

Ten, gelmėse Savęsp,
Dar vis bedugnė.
Į ją krentu.
Bet nemanau,
Kad laiko jau užteks
Nugrimzti, nusileisti iki dugno
Ir pasakyt bent sau – kas AŠ.
Paviršius it dangus nutolęs
Ir gali būt,
kad per ilgai tikėjau galiomis aukštybių.
Čia, gelmėse, taip pat labai šviesu;
Iš žodžių sieloje pasauliai tveriasi
Ir pasitaiko taip,
Kad savo atspindį įdievintą
Altoriuje regiu –
Už žodį duotą tvert pasauliui
Už auką, kad niekais tikiu...

  Po perskaityto eilėraščio aplodismentų nebuvo, tik kiek vėliau, man pažįstamas Saulius taip taręs:
– Atrodo daug mūsų yra dzūkų ir pusdzūkių, ir daugelis atitrūkę nuo gimtų vietų, bet dūšioje likę ten. Ir Petrą Cidziką teko pažinti gal 1990 m., kada dirbau kriminalinėje paieškoje. Tada Petras kreipėsi su prašymu išduoti ginklą savigynai, nes jį persekiojo nežinomi asmenys. Bendravom mes pas jį sode, prie arbatos, paaiškinom, kas jį gali sekti. Ir jis tai suprato. Atsisveikinant Petras tada pasakė, kad,, jūs, kriminalistai, esat žmoniški pareigūnai“. Vėliau teko matyti jį prie Katedros badaujantį. Sveikinomės.

            ______ Dievas su mumis______

  – Taip, taip. Ir aš tuomet sveikinausi su juo prie Katedros, tačiau praėjus nemenkai laiko, reikalai suvedė prie darbo, kuomet neverta trukdytis po kapines dairantis, nes poreikis turėti žemėje Lietuvos Karalystę tampa bendru ir žmogui ir Dievui. Gal ir todėl, kad ar ne per greitai užmirštame, (o gal net nesuspėję sužinoti), kad 1997 m. liepos 17 d. Dievas karūnavo Naująją Lietuvą (Lietuvos Karūnos diena) Štai ir sėdime sukišę nosis į LIETUVOS KARŪNOS STATUTO tekstą: studijos, studijos ir dar kartą studijos, – pasakytų Vladimiras Leninas, tačiau patarimai mums jo, ačiū die, nereikalingi. Ar kas dar gali būti rimčiau?
Tylit? Ir mes mokam patylėti. Tai geras ženklas. Tyla reikalinga susikaupimui. Ir taip:
  Nuo seniausių laikų (...) mes, Baltojo Vyčio ainiai, veržiamės iš užmaršties, prakeiksmų tamsos, mirties nasrų ...
  Kas gali juos, tuos „seniausius laikus“, supaisyti, sudaboti, apkeliauti, kad ir kaip toli matydamas, – nelyg poteriavau smegenyse. Kas gali tai padaryti, kai ir NAUJAUSIEJI NEĮKANDAMI.
Ašašnykų Bakanėlis, regisi, irgi išgirdo: dar paaugo, dar. Ir tai supratau, kaip ženklą: Dievas su mumis. Tačiau po visą Lietuvą dar vis girdėjos, kad Vilniuje, Rokantiškių kapinėse laidojamas Petras Cidzikas.
Paėmiau taurelę, o Petras paprašė arbatos. Stiprios, kaip dratas, kurią išmokęs išgerti kalėjimuose. Regisi, kad čefyru pavadinęs.
  – Petrai, tu gerai šaudai iš pistoleto?
  – Iš kur man žinoti. Nei turėjau, nei turiu. O medžioklinį... Tačiau ir jis skirtas į žmogų nusitaikyti, – o atsidusęs, sunkiai, sunkia, it ne kryžių, o maišą druskos būtų nešęs:
  – Lietuvos Karalystės atkūrimas yra neišvengiamas.
2019-01-25 17:54
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-01-26 14:16
Luiza Šarlotė
Įdomūs atsiminimai, miela prisiliesti prie autoriaus kūrybos. 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą