Iš kelionių po Savęsp (Ašašai) – 18;

      Šitaip (dvejomis raidėmis ŽŽ) neretai įsivardija Žalioji Žolė. Tai irgi Ž – (Žmogaus) dvasinių reikmių teritorijoje sukaupta gyvastis. Kiek metų, kai atsiradęs Ten. Jeigu ne Pelėda, tikriausiai neatsiminčiau, bet štai, gavęs paštą, perskaitau.
„Ai, Pranuli, ir kas man atsitiko, kad dūšia pas dzūkų šilinius apsigyveno, lyg savo tėvonijos neturėčiau??? Musteika, Margionys, Marcinkonys, Kabeliai, Merkinė ir virtualiai, ir natūraliai iššmirinėta, išvaikščiota... Kažin prieš kažkiek metų su savo dūšingais tekstais ir ar pats neprisidėjai... juk Šklėrius žinojau dar Musteikos nemačius...
  – Ačiū. Neužmiršk jų. Jau daugiau kai dvejus metus ir pats ten nebuvęs. Net ir savo Šklėriuose, – aikteliu per visą Savęsp. Tačiau žinau, kad šilinių dzūkų kraštą ji žinanti geriau. Atrodo, neseniai, bet iš tikrųjų jau prieš 10 metų išgirsta: oi, Pranuci, oi... Ir jos prikaištai taip nuoširdūs, jog suprantu, kad tai mano dukra A. Baranauskienė priekaištauja, paragindama dar ir dar kartą pataisyti, pakoreguoti, kažką padaryti taip, kad tekstas tyčia–netyčia būtų užgiedotas bažnyčioje.
               
                  _______ Ašašnykai ______

Kas kaip bepieštų šilinius,
Kitaip nebus -
Prie ežero,
Prigludo būti smėly sodžius,
Ir jeigu paprašai, kad atsilieptų kas,
Atsiliepia:
– Ca as.
Va, eserį viš gaudau.
Pagaušiu - nepagaušiu,
Tuscia jo -
Kuo tau padėč galėtau,
Pašakyk, zmogau..

Varno pupa – Ašašnykai –
Savimi lig šiol dar spaudžia smėlį.
Čia – pakraštėlis Lietuvos,
Į Gudo šalį įsirėmęs.
Suprantama, neskaičiavau,
bet įspūdis už matematiką stipresnis –
Kas antras – trečias, regisi, šveplys,
Nepavaldaus gramatikai liežuvio...
O, kad galėtų man kas pasakyt,
Kodėl tokia dalia užgriuvo?
Išeina vyrai ŠIENO pjaut,
O pjauna - SIENĄ
Kažkas pabėdavoja,
Kad papuvo namo SIENA,
O žodžiai kalba apie ŠIENĄ...
Čia nuostabu girdėt, kaip „S“ pasikeičia į „Š“
o „Z“ - į „Ž“

Kaip džiaugsmas,
Kaip akistata su savimi,
Gramatikai nepavaldus
Išliko sodžius būti:
Paklausk,
Iš kur esi, žmogau?
Ir išgirsti:
- As is Asasnykų ešu
Tokioš vienybėš niekur neišgauši.

Ir iš tiesų – jei kas norėdavo
Į ausį gauti -
Reikėdavo nedaug.
Reikėdavo nors paniūniuot:
„Asasnykų mergoš
Kap grazoš zuvytėš... „

Ir, būdavo, langai jau dūžta
Kabelių, Šklėrių ar Piesčių...
O mielas kaime!
Nors aš tau kaimynas, bet...
Bet smėlyje augintas, kaip ir tu...
Mes dar prisėsime
Prie Dievo duonos – Bakanėlio
Ir su mumis kartu
Ir senas varnas
------------------Šklėrių Golius
------------------------------------ bus.

            ___ Kaip niekieno nesugauta lydeka ______

  – Ale kajp gerai, kad karieta į fb atriedėjo