Žiemos vakaras. Gatvėse tylu, žmonių nematyti.
Ir languose nebėra šviesų, -
visi jau sugulę miega,
tik tu, mėnuli, sidabruoji sniegą.
Ir prieglobsty tokios nakties,
žvelgiant pro šarmotą langą,
svajingai jauties.
Gi, medžiai - svajonė balta.
Jie, lyg žvakės, subrido į purų sniegą
pavargo, sustojo ir miega...
O laukai po balta danga
mirga snaigių žvaigždutėm.
Bet pabudus ryto saulutė
pavasary spindulį švystels
ir varvakliai tysos nuo šakų.
O gamta dar nepavasarėja, išties.
Dar gi šiaurinis vėjas
vis kvatodamas praskrieja
ir keleivį pastuma už peties.
Ramybė tik tiems,
kas po pusnynais miega,
bet, nepamatę balto grožio - sniego,
nepajus to džiaugsmo,
kai pavasario spindulėlis
iš miegų bus visus prikėlęs...