Matai, kad stiklas šis
ne šiaip sau plokštė, ne srovelė
skaidrumo – tarp dviejų tamsų plyšys,
tiesiog šviesa truputį praskleidė vualį,
kava rūgšti.., o prašėm kitokios..,
prie stiklo grįžkime, štai lęšis
stebėti menkniekiams, tikiuos
ir tolin vėsų žvilgsnį nešis,
kada pasensi, nė
pasiautėti kaip reikiant nesuspėjęs,
bus veidrodis ne prieš pensnė,
ne prieš ieškojimą Kasiopėjos
naktis,... o taip, kavon kelis lašus
... ko nors, galėtumėte romo,
prisimeni regėjimus luošus
lyg dulkes posūkyje hipodromo,
tačiau planuoji matymą tenai,
kur norai pildysis net nerealūs,
juk jau matai tai mintinai,
nes atminčiai rytojaus arealas –
vieta, kur gera laukti į svečius
ateinančių ir turinčių lauktuvių,
pasveikinti teisuolius ir sukčius,
norvegų keletą, šiek tiek lietuvių,
du italus ir tris estus,
ir latviai – prašom ponai Janiai..,
priimkim iššūkius, mestus
dosnumui, o ne kokiai nors kišenei
ir žvelkime pro rožinius stiklus.
Kažkas ne taip? Ne taip. Ir ką mes?
Nejau pradėsim neigti stebuklus?
Nejaugi liksim pririšti prie žemės?
Tad užsidėkim akinius – taip, tuos,
kurie horizontalei duoda maisto –
aukštybės truputėlį pakreiptos –
ir linija lyg vynas išsilaisto.