žemės kantrybė
pavydėtina
nors nėra karo
civilizacijos žaizda
jos odą ardo
juodą darbą daro
jos dulkės skruzdėmis
dar stengiasi išlikti
krateryje požemiuose
šikšnosparniais
apkibti
amžinybę
pažadėtą
atodūsis gilus
kaip nuosprendis
į vandenyną
grimzta
kalnais
sniego lava
vejasi škvalą
vis per taliją
save apjuosdama
gyvybe
2019-01-14 20:17
Aktualijos paliestos šičia, bet, spėju, nebus populiaru, nes čia nepriimta tokių temų gvildenti. Tušti pafilosofavimai daug aktualiau. Čia ateičiai, kai rinksitės tematiką būsimam kūriniui. Nors aš patarčiau likti ištikimam/mai savo širdžiai. Ieškojau polonizmų eilėraštyje - neradau.
Gilus - klaidelė įsivėlė.
2019-01-14 10:34
ir man šlykščiai šlykštoka o lietuviškumu čia nė nedvelkia tik copy paste bei polonizmais
2019-01-14 00:35
Pavydėtina kantrybė: atsiverti "Šiuolaikinės lietkalbės žodyną" ir parenki kas iš trečio ar septinto puslapio po žodį. Tada kruopščiai sudėstai stulpeliais ir štai "Poetų tvartą" papuošia naujovė. Na ir kas kad be turiningos gramatikos ir sintaksės, vis tiek lietuvizmu krikščionišku atsiduoda...
2019-01-14 00:11
vaizdu. bet jausmas toks jog ta žemė kvėpuoja sau o lyr subjektas lyg iš šono procesą aprašinėja. nėra blogai. tačiau kad suskaustų norisi įkvėpti gylį. visiems kartu. 3
ups. paspaudžiau keturias žvaigždutes. tegul bus avansu.