Ruduo toks šaltas ir niūrus,
Širdutei man graudus.
Atrodo jis toks purvinas ir nešvarus,
Jis sujaukia visus tavus jausmus.
Nepamatai, kaip žemėn nusileidžia pirmas lapas.
Tik tai žiūri spalvotų lapų pilnas takas,
Spalvotų lapų pilna širdis:
Žalias- tai pati pradžia,
Kai susipažįstame nakčia
Po žvaigždėtu dangum, kai žiūri į mane
Tu sakai, kad sava šyosena pakerėjau tave.
Geltonas- tai tavo akys, šypsena.
Nepamiršiu aš jų niekada!
Ir po tūkstanties metų iš milijoninės minios atskirsiu tavąsias akis,
Juk nepamirš jų mano širdis.
Raudonas - tai meilė mudviejų širdžių,
Kurioms, deja, nelemta būt kartu,
Bet tai jau nesvarbu,
Mes nebeesame abu.
Rudas - visos meilės ir rudenio pabaiga.
Nebebus nieko, kaip buvo kažkada:
Žvilgsnis-jausmas, jausmas-žvilgsnis,
Saldus akies mirksnis...
Kaip rudeniniai lapai krenta,
Taip visa mano meilė tau senka.
Ir drasko, ir plėšo vėjas lapus,
O ta meilė širdyje žus.
Ji sušals su rudenine šalna
Ir nebeatgaivins jos tavosios saulės šiluma.
Ji lauks kito pavasario,
Kitos tokios žvaigždėtos vasaros nakties...