Grįšim

Kai smuikas verkia - šilta, bet graudu
Koncertas tas prie urnos
Anūkai groja iš natų
Ir čiaupias burnos.
Kaip padėka, kad jis
Vis apie mus galvojo.
Kol buvo nors menka viltis -
Kovojo.
Tiek rožių čia baltų...
Kai pajudės jos - žliumbsiu.
O kad nekūkčiočiau balsu,
Kalbėsiu rožinio maldas ant krumplių,
Toj nosinaitėj grežiamoj bus paslaptis -
Pasimatysim,
Kada pavargę nuo darbų, ligų
Į žemę grįšim.