nakties platybėse vaiduokliškais
laisvais pakibę žvaigždės
ir gūdumos kai net savin
įsmukt baugu
aš visas permerktas tavų
sapnų gilumo
ant lovos krašto
tarsi moneta stačia budžiu
į tavo delną krisdama
benamiui žvangu ir spindžiu
o jis vien spindesiu
nebus juk sotus
kišenės kiauros tų
kurie nemoka laviruoti
tarp šaltų naktų
jie susigūžę vieniši užmiega
ir kvapas toks
jog rodos kad mirtis
jau buvo
prisilietus
į dangų lubų vis žvelgiu
o jiems kiaura bedugnė
grimasas vis mėto
susigūžiu šalia mielosios savo
panyru į piligrimišką
be krašto psiaudorealybę
pabust sunku todėl tik dėl tavęs
lietau pramerkiu savo mėlį