už durų

šiandien šeima susirinko švęsti
pasipuošę visi nori pasirodyti
geresniais nei esą
bet aš žinau tiesą

vienatvė mano tylioji sesuo tebepina tinklus
iš nerimo spurdančio tarsi žuvis

apmaudas mano žiaurus brolis
kvatoja į veidus trykšdamas paniekos purslais
jam nėra nieko švento

nuoskauda ir žiaurumas mano kurčnebyliai tėvai
po tamsiais akiniais slepia abejingumą

su jais nyku
bet nė vieno negaliu išvaryti
jie gabalėliai dėlionės iš kurios esu sukurta
atimk vieną ir žiojės skylė
lyg ta kosmoso juodoji
kuri save ryja

katinas tas pragaro tarnas filosofo veidu murkia
ir gundo
neatleisk jiems ir Volandas
nusives tave į savo
karalystę

už duru kažkas sukrebžda
tai mano vėlyvi svečiai
susitaikymas ir
atleidimas
įsileidžiu
gal taps savais

katinas smalsiai juos apuostęs
susirango tamsiam kamputy
visa povyza
demonstruodamas
pagyvensim
pamatysim

duris palieku praviras
tiek ateinantiems
tiek išeinantiems

juk Kalėdos

p. s. pirmas išėjo katinas