Garso takelis

Parašei muziką filmui, kurią
supranta tie tikrieji
žinovai, iš minios neišsiskirią,
bet kažkada tarpusavyje susirieję
dėl ilgumo... gal net neesminės pauzės,
kuri savo priešingybe, nežiūrint į nieką, puiki,
bet susitrauks ir savyje dar šiek tiek spausis,
jeigu jau ir pats įžūlumą pauzių peiki.
O muzika už kadro, nors iš tikrųjų – virš,
tokia kosminė ir tuo pačiu
taip arti, kad atrodo rūbai įnirš
dėl kūno noro ja rengtis, kvepiant šalčiu,
įtampai tvyrant,
savaitei susidėvėjus
ir, ant
čerpių mieste užpjudžius medžioklinius vėjus,
įsitaisyti minkštame krėsle,
įsipilti raudonojo, kai
ekrane peizažas dvelkia sėslia
ašara, bet vaizdui vieni juokai
įsileisti veiksmą, tik,
pulsui pasiekus užprogramuotą dažnį,
sakai sau – nesiklausyk, o matyk
akimirksnio toną vintažinį.