15. Ėgė – gė – gė! (šauksmas)

    Žinau, kad tik taip parašyta ir skaityta ne kartą, tačiau iškalbėti taip, kaip reikėtų, ogi niekaip nepavyksta. Skaitau dar kartą – puiku, nesibaimini, kad  perskaitai žodį  žodin kaip jie užrašyti anuo laiku, betgi supranti, kad visgi tekstą perskaitai kitaip, negu aną kartą, dabar jis netgi kitaip spalvotas ir šia prasme vėlgi nepakartojamas. Šie dalykai darosi  jautresni, kad juos išgirstu lyg pirmą kartą  skaityčiau. Ir neturi reikšmės, ar jie Pro įkalbėti, ar Poe.
  Ot, susiradau iš „Rašyk“ literatūros savo bevardį, pažymėtą „ (18) “. Užmirštas, nereikalingas, suniekintas. Užstumtas už durų ir spyna surūdijusi pakabinta šalia užrašo: Šis kūrinys matomas tik autoriaus namuose.
  Dingt į širdį.  Kaipgi  čia taip, a? Anksčiau lyg taip nebuvo. 
  Įėjau, dairausi,  palinkstu prie teksto. Naudos nedaug, kai akiniai neatsiranda. Ir vis dėlto siela atsibunda.  Krūtinėje šilčiau, šilčiau...  Negi perskaitysiu?

Na ir tikėki savo akimis! –
Mažam taškelyje – sutilpusi žvaigždė...
Atrodo žarija didesnė negu ji,
Negu pražydusi pavasariu gėlė.
 
  Ir darosi dieviškai gera, kad jau tada (2011– 03 – 26) Poe pasiėmusi pasidairyti po kosmosą. Jau ir tada save įtikinėjau,  gal net gebėjau įtikinti, kad yra dalykų, kurių protas nesuvokia. Ir kaip suvokti, kai esi už toliausių tolių ir pajautomis suvoki, kad žemė išnyksta ne  todėl, kad sunyko, išgaravo ar kitaip į nebūtį nugarmėjo... Ne, ji yra, bet teisybė ir tai, kad ji išnyko iš akių  vyzdžių. Ir kam pasakysi, kaip  parodysi, kad ji yra. Toli toli,  oi, kaip toli nuo jos atsiskyręs ir vis dėlto, žmogaus Žodi, neturi teisės  tylėti. Rėk, šauk, melskis, sumanyk  kitokias  veiklas, bet liudyk, kad  ji, Žemė, yra.  Toli toli,  oi, kaip toli...

Todėl ir vėl save paraginu mintim –
Pagerbk malda, kol protas nesuvokęs,
Ką savo akimis regi.

Tikiu, kad vienąkart už laiko tolių
Ir ta žvaigždė, taškelyje dangaus,
Laivus Visatos keliuose priglaus –

Ir bus skaudu, kai atsigręžę atgalio,
Kolumbų sūnūs pamatys –
Išnyko Žemė vyzdžiuose akių,
Net taškeliu savęs nerodo...

  Tačiau tik dabar tai perskaitęs, pasidairęs po jį ir aplink jį, suvokiu, kad ir šio bevardžio eilėraščio protas nesuvokęs... Aš gi per šį laiką patyriau netgi didesnius už šviesą greičius. Tai reškia, kad jau išmokau skraidyti ne tik kaip materijos Pranucis, bet kaip ir dvasios Pranucis. Nesakau, kad iš gero gyvenimo. Labiau tikėtina, kad priverstas esu tokiu būti, nes pasakyta:
  Joks materialus kūnas ar dalelė negali skristi greičiau už šviesą mūsų visatoje.
    – Ėgė - gė-gė! kur tu? koks tu? – šaukiu pats save ir nesurandu, nes, kaip suprantu, per greitas, už šviesą greitesnis. Materijos Pranas išnyko aukodamasis dvasiniam save. 
  – Ėgė-gė-gė! – svarbiausia, kad esu, – atsiliepiu. Tačiau praėjus nemažiems metams ir vėl klausimėlis: kažin, kiek tas aukojimasis tęsėsi?
  – Broli, nepyk, kad toks užuomarša. Užtat dabar tavęs čia nepaliksiu. Ne – pa – liksiu...         
– Ar manai, kad pas tave rūsyje geriau? – atsakė mano  neįvardintasis? – Kita vertus, argi skundžiausi? Suskaičiavau, kad aplankė penki šimtai septyniasdešimt devyni lankytojai. Netgi ir septyni administratoriai / kritikai. Va, pažiūrėk, kai atrodo bendras jų parašas.
  Pažiūrėjau ir nors šauk, kaip Vistoje aplenkus šviesos greitį. Taigi ėgė – gė – gė, ponai! Rūsio sienos tokios erdvės nesunaikina, o šviesa joje  elgiasi ne kitaip. Ir panašu, kad ir rūsyje ne visos žvaigždės viena su  kita savo šviesa yra susitikusios, ne visos jos pažįstamos. Tačiau ar kartais neatsitiko taip, kad rodydamas į erdvę, pats to nežinodamas, piešiu, konstruoju, beldžiuosi į Dievą? 
  – Džiaugiuosi, kad  tu būtent toks esi. Ne čia gimęs, ne čia, Eilėrašti, bet sugebi iš begalybės atkakti  greičiau, negu septyni  administratoriai / kritikai bendru parašu paliudyti, koks tu nevykėlis.
– Aš? Nevykėlis? – nustebo eilėraštis.  – Taip, Pranuci, gali sapnuoti,  bet nedrįski tai kalbėti man į akis. Girdi? Tegu taip nebūna. Iki 2, tik pažiūrėk 1. 5714285714286) nemoka suskaičiuoti. O administratoriai! O kritikai! Argi ne gėda? Ir dar... Bent teišmoksta suskaičiuoti iki sekstilijono.
Eilėraštis pašokinėjo, pabarbeno abėcėle ir skaičiais, dar šen ten krapšt, krapšt ir žiū, kad jau paduoda užduotį pamokai ant popieriaus atrodžiusi taip: 
1000 (tūkstantis)
1000 000 (milijonas)
1000 000 000 (milijardas)
1000 000 000 000 (bilijonas)
1000 000  000 000 000 (bilijardas)
1000 000 000 000 000 000  (trilijonas)
1000 000 000 000 000 000 000 000 (kvadrilijonas)
1000 000 000 000 000 000 000 000 000 000 (kvintilijonas) 
1000 000 000 000 000 000 000 000 000 000 000 000 (sekstilijonas)
  Truktelėjau pečiais, nesusivokdamas ką tarti.
  – Pagyvensim – pamatysim, bet reikia gyventi, o nugriovus, tarkim, Lukiškių kalėjimą nereikėtų manyti, kad pastačius naujus visuomenėje  bus geriau ar atėjus į „Rašyk“ rašinėti nuorodas: šis kūrinys matomas tik autoriaus namuose Tačiau, žinoma, dėl proto vargo  visuomet buvo ir bus.
  – Na taip, pagyvensim – pamatysim...