*141712142018

Kas yra laimė? Ar čia jau per daug vaikiškas klausimas?
Gyvenimo prasmė rodos atsiskleidžia judesyje, ten veiksmuose tarp likimo raštų. Ten giliai vadinamuose patern'uose. Tu nematai jos, bet tu žinai apie ją įsivaizduodamas didesnį paveikslą.
Tačiau, kas yra laimė, kai liūdesys, desperacija ir depresija tampa chroniška liga. It tėvo bronchitas, pakviečiamas į svečius, kiekvieną kart prasidėjus lietingoms vėtroms. Už lango krentant dangui, manyje pabunda tas mėlas draugas. Tyla.
Melas apie dangų, tačiau, liga visada tūno ir laukia. Sunku pasakyti, kada tiksliai nusvyra rankos, kada padedamas teptukas, netik dėl to, kad drobė vienodai šlapia ir netapytina, veikiau, kai pačiam nuo savęs darosi bloga, nes drobė tai tu. Vėl ir vėl mėginau tapyti drobes, vėl ir vėl kitokias, tikėdamas, kad tai pakeis patį mane. Tačiau tarp spalvotų langelių, kava užpiltų formatų ar skudurų vėl grįžta klasikinis motyvas su kėde, stalu, lėkšte. Taip, kėdė tuščia, reiškia ir mano širdis jau išvarė iš savęs mylimą, laukia kito turisto. Taip, stalas, reiškia būsimą puotą. Taip lėkštėje žuvies griaučiai, kurie ir pažymi pastovų chronišką svečią. Griaučiai reiškia, jog jau nebėra ko semtis iš tikėjimo. Jog šis kiaurai išgręžtas, kad iščiulptas lig paskutinio kauliuko, o pats skeletas tik simbolis, to su kuo esu sutapęs.
Tiesa, jog kartais imu ir užsidegu, tačiau it tas nerūpestingas degtukas vėjyje, greit išblėstu, be ilgesnės atomazgos.
Tiesa, buvau pabudęs ir supratau, savo kūrybos ir gyvenimo prasmę. Deja, prasmė aiški, bet jėgų anai neturiu. Vėl aplanko tyla.
Paveiksluose randasi paveikslai, taip, tai yra simboliai, kad nepaisant veikėjo svajonės pasikeisti, jį persekioja liga. Jis vėl ir vėl grįžta į pradžią, o storas dažo sluoksnis pradeda raukšlėtis, trupa, tampa beprasmiu.