Mažas voriukas vienas sėdėjo,
Musės nekibo – veltui budėjo.
Tinklas lyg rėtis, ūžavo vėjas –
Kiaurai sudraskė šis niekadėjas.
Mažas voriukas ilgai galvojo,
Kaip atitolint bado pavojų,
Sumanė keisti netgi metražą,
Kas dieną tinklą dažė ir dažė.
Gal į tą tinklą ryškiai spalvotą
Atskris muselė dar pakvailioti?
Užplūdo tinklą uodai ir širšės,
Ką čia vilioji? – zvimbė įniršę.
Vargšas voriukas slėpės į kampą.
Ko gi muselės jo neaplanko?
- - -
Taigi, lig šiolei voriukas vienas
Glaudžiasi liūdnas prie pilkos sienos.