Berniukas, kuris nenorėjo dalintis

Galmis turėjo daugybę žaislų. Su daugeliu net nebežaisdavo, tačiau labai nemėgo jais dalintis. Jei kitas vaikas pamėgindavo kokį jo žaislą paliesti, berniukas tuojau pribėgdavo šaukdamas „mano! “ ir jį atimdavo. Turbūt dėl to Galmį vis rečiau aplankydavo draugai. Žaislai ėmė liūdėti. Jiems norėjosi, kad su jais žaistų ne vien Galmis. Tą žiemą, artėjant Kalėdoms, jie pasiguodė Kalėdų Senelio elfams, atėjusiems susirinkti kalėdinio pašto. Šie nutarė berniuką pamokyti.

Vieną naktį Galmis išgirdo kažką krebždant. Pramerkęs akį pamatė žmogeliuką besikuičiantį žaislų dėžėje.

- Ei, - riktelėjo vaikas.

Žmogutis krūptelėjo ir tuojau puolė bėgti, o jo rankose supypsėjo Galmio mylimiausia mašinytė. Berniukas pašoko ir ėmė vytis elfą, tačiau šis spėjo šmurkštelėti laukan pro neužrakintas duris. Galmis neketino pasiduoti. Užsimetė striukę, įsispyrė į kailines šlepetes ir išlėkė paskui. Lauke smarkiai snigo, pūtė vėjas, tačiau berniukas buvo greitas ir elfą pasivijo. Sučiupęs už apykaklės suriko:

- Atiduok mano žaislą!

Elfas susigūžė.

- Atsiprašau. Negerai padariau, žinau, vogti negalima. Bet tu turi tiek žaislų, kad pagalvojau, jog vieno vienintelio nepasigesi. Aš taip noriu turėti nors vieną žaisliuką. Prašau, gal gali man jį atiduoti?
Galmis papurtė galvą ir atėmė iš elfo mašinėlę.

- MANO!

Elfas nuliūdęs nupėdino į tamsą.  Berniukas apsisuko grįžti namo, bet visur aplink buvo aklinai tamsu. „Keista“, - pagalvojo vaikas, - „taip tamsu vidury miesto“. Ėmė darytis šalta. Striukė buvo žieminė, bet kailinės šlepetės jau peršlapo.

Galmis pamatė, kad artyn jo eina dar vienas elfas, paskui save sniegu vilkdamas kelias poras vaikiškų žieminių batų.

- Ei, kam tau tie batai?

Elfas gūžtelėjo pečiais.

- Nežinau. Radau ir tempiu.

- Duok man porą. Man šalta, o tau jie vis tiek per dideli.

- Ne, čia mano! – suriko elfas.

- Bet tu jų nenaudoji. O man šalta! – verksmingai pakartojo Galmis.

- Bet jie MANO! Tu savo žaislais irgi nesidalini. Net jei nenaudoji. – šūktelėjo elfas ir, išsisukęs iš berniuko rankų, paspruko.

Galmiui pasidarė baisu. Nebežinodamas kur eiti jis sustojo ir ėmė dairytis. Pamatė švieselę. Atokiau, tarp didelių eglių stovėjo trobelė. Iš jos kaminėlio rūko dūmai, pro langelį sklido šviesa. Berniukas pabeldė ir duris atidarė dar vienas elfas. Iš vidaus plūstelėjo šiluma.

- Aš pasiklydau, -  šniurkštelėjo nosim Galmis, - man šalta, įleisk pasišildyti.

- Bet čia mano namai, - patempė lūpą elfas.

- Žinau, man tik pasišildyti, nieko blogo tavo namams nepadarysiu.

- Kiti vaikai irgi nieko blogo tavo žaislams nedaro, o tu vis tiek jų neduodi. Čia MANO trobelė! - pasakė elfas užtrenkdamas duris.

Galmio skruostais ėmė ristis ašaros.

- Gi nesunku pasidalinti, - ištarė vis labiau drebėdamas iš baimės ir šalčio.

Staiga už jo nugaros įsižiebė šviesa. Berniukas atsisuko ir pamatė, kaip lauko duris praveria mama.

- Galmi! Ką veiki lauke? Ir tik su šlepetėmis!

Galmis stovėjo savo namų kieme. Jis puolė mamai į glėbį ir grįžo į šiltus savo namus. Nuo to laiko, Galmio žaislai nebeliūdėjo, berniukas ėmė jais dalintis.