Velibras (2)

Laiko ilgas šešėlis ir jo šneka kaip vanduo iškalbinga.
Su malonumu pila liūtys ir griaustinis trankosi.
Ir nesuprasi, kur stovėt ir kur dėtis
Su šiuo dabar paveldėtų sidabru.
Einu prieš kalną, upeliai priešais atbėga,
Lygumoje iš krantų išėjusi upė.
Negali čia gyventi, nešulio savo nesušlapinęs,
O kas dar bus kai ištirps visas sniegas!
Žaibai pasižymi medžių viršūnes,
Kaip budelis kaklo slankstelius.
Graublėtos eglių šakos – suledėjusiame prakaite.
Jei ką ir paliks dar sausa šitas godusis budelis,
Tai gal tik liežuvio dėmę burnoje...