Skrydis

... laiko linijos bėga ir liejasi
ir aš nežinau, kur dabar esu.
Gal kažkur erdvės vidury
ar Europos pakrašty?

Atsišlieju sėdynėje.
Diržai užsegti.
Įsitaisau patogiau,
tegu mintys liejasi laisviau.

Aukštai nuo žemės, viršum debesų,
savęs aš klausiu - kur aš esu,
o saulės šviesa krenta
ant lėktuvo sparnų.

Po trijų valandų skrydžio,
žemai po kojom
pasimato Prancūzijos Alpių kalnai.
Boluoja jų viršūnės.
Iš aukščio viskas atrodo taip nekaltai,
driekiasi debesų skaidulos
kaip praeitis, kaip sapnai...

Tik skrisdama suprantu,
kad gyvenimas yra be krantų, -
pagyvenę ar jauni žmonės
vis kažkur skuba, juos traukia kelionės...