turėk mane auštant
prie vartų, tūkstančio vargų
kurie judina medžių šakas
kurios nejuda niekam kitam
ir ramina
jausmas
kad matau tik jas vienas
ir ramina
kad pasaulis pastovus
vienas po kito metas
laikas stovi
tūkstančio vargų apsuptyje
nuolat liksi vienas
vientisas ir romus
kol neturi nieko
turėsi vizijas
kurios viena po kitos primins
kad viskas nėra taip kaip matai
ir tavo paslaptis
kažkas kada įmins
praeis pro užtvertus vartus
kol lauksi, ilgai
toks ramus
šakų apsuptyje
kurios niekada nejudės