Laimė (iš)gyventi

Keldamas radijo bangų ošimą,
(juve) lyrinis aš išeina į baltas lankas
arba, kitaip tariant, viešumą,
kad su rašikliu per saugų atstumą
įveikęs tautišką nuolankumą
šaudytų antis ir slankas.

Tada nustoji lyra grojus ir šauki:
tegyvuoja herojus,
kai užsivilkęs rudeninį rūbą
einu į asmeninį rūmą
paslėpti nuo valdžios žmogaus orumą.

Bet pataikiau į liepsnojantį krūmą,
todėl gydyti nudegimus
kviečiu į svečius kaimyną ir kūmą,
ieškosiu (dienos) baltos –
skaidrios ir šaltos,
kuri aplies kiaurai mus.

O vakarop eisiu į vonią,
atsigulsiu į karštą vandenį ir svajosiu
apie jauną ir gražią ponią.
Nežinau, kiek dar vestuvinė sutartis galios.
Va taip ir gyveni...
Kuo gali – tuo ir pasitenkini.