Pasakėčia apie pilką pelę

Papasakoti šią istoriją nusprendžiau
Labai sena ezopine kalba.
Ar man pavyko atgaivinti pasakėčios žanrą,
Tu pasakysi pats, skaitytojau. Tad paklausyk.

Pamiškėje, prie asfaltuoto pilko kelio,
Gyveno sau ramiai pelė pilka.
Ir nuo jaunikių, nuo aštrių dantų plėšrūnų
Ją sergėjo urvelis ir pilka spalva.
Pilka pelė taip būtų nugyvenus
Gyvenimą nuobodžiai ir pilkai,
Jeigu nebūtų pamiškėn atklydęs
Šaunus žiurkėnas sirų giminės ūmai.
Sužvilgo ant asfalto kailinukai
Kaip auksas kavalieriaus to.
Pilka pelė pamanė, kad išgelbėt
Tik jis galėtų nuo dalios pilkos.
Bet Sirijos žiurkėnui tam narcizui,
Pilka pelytė per prasta pora.
Gražuolio siro žvilgsnį traukia
Marga plaštakė, plazdanti žiede.
Bet štai šaunuolį auksakailį
Pamatė alkana katė juoda.
Tik vienas šuolis, ir žiurkėnas
Jau cypia josios nasruose.
Gal manote ¬ iš skausmo, baimės cypia?
Deja... Iš laimės ¬– pastebėjo jį, ne ją.
Ne tą asfalto pilką pelę,
Gyvenančią pilkai varganame urve.
Pilka pelė prigludo prie asfalto pilko.
Jos skruostą vilgė ašara tyra.
Gal dėl gražuolio siro ji pravirko,
O gal dėl to, kad ji tokia pilka.
Štai ir visa istorija.,, O kur moralas? Kur pasakėčios pabaiga? “ –
Girdžiu, kaip baras Lafontenas.
Jam pritaria ir Fedras, ir Ezopas.
Paantrina Stanevičius, Krylovas.
Nurimkit, gerbiamieji, skaitytojas ne tas –
Moralą pasakėčiai be mūsų jis suręs.