Mes visi jau seniai nebejudame iš vietos. Sustingome prieš daugelį metų ir niekaip negalime išsivaduoti. Net nežinau, kas tie mes... bet jaučiu, kad stoviu ne viena. Vis pajaučiu giliai išpučiamo oro gūsį, ar išgirstu nusičiaudėjimą, ar tylų tylų verkimą, kurį atpažįstu tik iš neritmingo kvėpavimo su retkarčiais pasigirstančiu gilesniu oro įkvėpimu.
Mes nelaimingi, todėl ir stovime. Matome tą patį, ką ir kiekvieną minutę, nieko naujo, nieko nepažįstamo. Vieni kitų vengiame, todėl net nesidairome aplinkui, kad netektų pamatyti tos pažįstamos kančios. Užtenka to nepakeliamo tylaus verkimo.
Mus gaubia labai tirštas ir baltas rūkas. Kartais jaučiu, kaip jis liečia mano odą, net akies obuolius, lyg apžiūrinėtų iš labai labai arti ir uostų mane visą. Kartais man tai kelia tokį pasišlykštėjimą, kad norisi rėkti ir bėgti kuo toliau nuo to. O keista, juk bėgti niekada nebandžiau. Nemanau, kad moku.
Per gyvenimą mačiau nedaug, o ir tai ką mačiau, pamiršau. Rūkas po truputį ištirpina mano atmintį. Liko jau visai nebedaug.
O va taip, rodau tik, kaip pavyzdį,
dabartiniai, tik prideda painių žodžių, kai galima parašyti paprastai, nes reiškia vieną ir tą patį
kuria ,,eilėraščius''.
Rūkas
[i]Mes visi jau seniai nebejudame iš vietos.
Sustingome prieš daugelį metų
ir niekaip negalime išsivaduoti.
Net nežinau, kas tie mes...
bet jaučiu, kad stoviu ne viena.
Vis pajaučiu giliai išpučiamo oro gūsį
ar išgirstu nusičiaudėjimą,
ar tylų tylų verkimą,
kurį atpažįstu tik iš neritmingo kvėpavimo
su retkarčiais pasigirstančiu
gilesniu oro įkvėpimu.
Mes nelaimingi,
todėl ir stovime. Matome tą patį,
ką ir kiekvieną minutę,
nieko naujo, nieko nepažįstamo.
Vieni kitų vengiame,
todėl net nesidairome aplinkui,
kad netektų pamatyti tos pažįstamos kančios.
Užtenka to nepakeliamo tylaus verkimo.
Mus gaubia labai tirštas
ir baltas rūkas.
Kartais jaučiu,
kaip jis liečia mano odą,
net akies obuolius,
lyg apžiūrinėtų iš labai labai arti
ir uostų mane visą.
Kartais man tai kelia
tokį pasišlykštėjimą,
kad norisi rėkti ir bėgti
kuo toliau nuo to.
O keista, juk bėgti -
niekada nebandžiau.
Nemanau, kad moku.
Per gyvenimą mačiau nedaug,
o ir tai ką mačiau, pamiršau.
Rūkas po truputį
ištirpina mano atmintį.
Liko jau visai nebe daug.