12. Tu - ką, girtas, Pranuci?

    Manau, teisinga manyti, kad ką tik, ką tik praėjusio laiko kad ir nedidelis žiupsnelis jau gali būti nutolęs už įspūdingų tolumų. Žinau, suprantu, kad ir man pačiam sunku šią mintį suvokti, bet vis dėlto bandau tai daryti, netgi nežinodamas –  kaip? Ir atsitinka taip, kad dėl tokių užsiėmimų net jos didenybė Šviesa, per sekundę  nukulniuojanti 300 000 kilometrų, mano galvoje praranda  ankstesnį autoritetą...
  – Nukulniuojanti... Tu – ką, Pranuci, girtas?
  Nežinojau, ką pasakyti, bet, matyt, erdvė yra toks dalykas, kad ji ne tik zylei ar varnui Goliui skraidyti, ne tik namui pastatyti, rūsiui iškast, ne tik debesėliui plūkauti...
  Taip, gerai  atsimenu tą laiką, kai ten suradau, sakyčiau, ypatingą debesėlį. Ir būtent suradau jį laiku, kuomet regėjosi, jog atėjo metas suprasti, kad savo knygai parašyti laikas praėjo. Tačiau tokia nuostata dar neatrodė kategoriška. Ką gi,  dievai supyks ar nesupyks, o neišmoktas pamokas verta  prisiminti. Lyg ir skaitinėdavau, lyg ir rašinėdavau, bet kaip tuščia, taip tuščias. Kaip ilgai taip gali tęstis? Neatsiminiau, kad tiek daug savyje tuštumos būtų nugulę. Tiek erdvės! Keldavausi anksti, pasišovęs kažką kažkaip pakrutinti.
  – Kažką? Kažkaip?
  Kai nežinai nei ką, nei kaip tai padaryti, protingiau pamąstyti neįstengiau. Sustojau prie lango, atsirėmiau petimi į jo staktą, kad jausčiausi lengvesnis ir suskatau žioplinėti po apniauktą padangę. Nebuvo liūdna. Ir buvo gaila tik, kad laikas greitas. Labai. Ir sykį,  ir kitą pagalvojau: dienos nuskubėjo, nubėgo, o pažadai, o ketinimai pasilikę netesėti.
  Padangė nepanoro ilgiau pasilikti apniukusi; ji trūkinėjo, plėšėsi į gabalus, skandinosi properšose, prie kurių telkėsi tirštuma, įsispalvodama ir plaukdama debesimis. Ir ūmai tik...
Kas gi čia? Net ūgteliu arčiau lubų, pamatęs labai panašaus į knygą debesėlio vaizdą. Atrodė, tiesk rankas, imk  jį nuo  padangės ir perskaityk net ir užrašą knygos pavadinimui:
                  LABAS. Tai aš, Pranucis,
                      SKAITAU SAVE
  – Turbūt, girtas, – nenorėjau tikėti tokiu reginiu. Ir štai dabar išgirstu vėl, kas atsitikę anksčiau. Ne po ilgų metų, ne dairydamasis pro pastriekėje įkurto departamento langą, bet dabar, kai nusileidęs į rūsį su Bobų vasara. Padėtis gerokai kitokia, bet pirmiausia ji todėl, kad žinau, jog šviesos greitis  manęs netenkina. Tai kartu reiškia, kad ir mano kūnas manęs netenkina. Ne todėl, kad jis gražus ar negražus, jaunas ar suglebęs, o todėl, kad:
  JONAS GRIGAS: Joks materialus kūnas ar dalelė negali skristi greičiau už šviesą mūsų visatoje.
  –  Atsiprašau, akademike, bet atrodo, jog sakėte, kad kažkas skraido 10 000 kartų greičiau už šviesą – manau, kad bent taip reikėję paprašyti informacijos, kad atrodyčiau protingiau, betgi - ne.  Kaip Pilypas iš kanapių, net ir persižegnoti užmiršau, kai puoliausi dėkoti garbingam ir margam piliečių kūnais ir dvasiomis susiėjimui interneto erdvėje:
  – Smagu buvo skaityti, pamąstyti pagal gebėjimą, pabūti kartu, tačiau dabar imuosi man rūpimiausio darbo: išmokti vienu metu būti girtu ir blaiviu. O, siela, atsiverk, –  dar pašaukiau, – ir pirmyn... Jeigu negalima greičiau, tai bent 10 000 kartų greičiau už šviesą.
  Kažin, kur aš dabar? Rūsyje? Tačiau gal manęs  daugiau  negu kūne, negu materijoje sutalpintas? Ir prašau nesityčioti, nes kažkur, kažkur, nežinia kur, bet esu. Miręs? Net jeigu ir  taip, tai vėlgi girdžiu
  JONAS GRIGAS: Gerbiamas Pranai, įdomu pamąstyti apie kūno ir sielos dualizmą, mus valdančius fizikos dėsnius. Vienas iš jų - energijos tvermės dėsnis sako, kad energija iš niekur neatsiranda ir neišnyksta, tik viena jos forma virsta kita. Gyvas žmogus turi kinetinės, potencinės, šiluminės etc. energijų, miręs - jų neturi. Kur jos, jei jos neišnyksta? Pagalvokite.
  O kada apie tai negalvota? Turbūt dažniau netgi nežinant, kad esi įėjęs į tokį mąstymo procesą - savaime, instinktyviai. Galbūt ten ir atsakymą, (bent sau) suradęs, bet dėl įvairių priežasčių, kad ir dėl jo paprastumo, nupūtęs jį toliau nuo savęs, kaip nereikalingą, netinkamą, žeminantį moksluose ir  veiklose įgautą žmogaus inteligenciją ar intelektą.
  – Ėgėgė, ko gi nepasitaiko!
  – Taigi,  taigi, kad ėgėgė... Tačiau jeigu ramiau ir nesidrovi  pabūti iš kanapių iššokusiu Pilypu, tai nepaisant kur esu, (kad, tarkime, ir rūsyje), tačiau regiu tą patį vaizdą, kaip anuomet, stovėdamas prie lango,  girdžiu save ten ištariantį: – Viešpatie, negi esi? – O ir savijauta kaip anuomet. Buvo nepaprasta, stebuklinga, neįtikėtina, bet akivaizdu, kad debesėlį – knygą regiu ne per sapną. Anuomet dar nelabai raiškai matėsi jos pavadinimas, tačiau dabar jis išsiryškinęs, kad, prašau, nors pro rūsio sienas fotografuoki ir jokio apšvietimo nereikia...
  [Iš kelionių po Savęsp (Ašašai)]