11. Ėgi, mergos, nebūkit padykusios

      Pasidairiau po rūsį. Nepasakyčiau, kad taip  pirmą kartą, bet ar kada taip ir tiek mačiau? Viešpatie, kiek čia erdvės! Tik mes štai keturi, Poe su Pro ir Eivydė su manimi, įsitaisę taip... kaip rūsyje. Rūsys tik dėl negebėjimo, nenoro išeiti, pasiliekant jame. Kažkas trukdo. O štai zylė suspėjo prisikelti iš mirties ir vėl... nešioja žinią po žinios ir neretai atsitinka, kad prasmingiau išgirsti ne pačią žinią, o atmintį per ją. Taip, taip, atmintį per žinią. Tai, kas būta.
  Oi, zyle, jau man nesuspėti su tavimi, bet dabar darosi  svarbu, kaip ir ką pasakyti iš dar nepasakyto arba bent  pasikartoti sau, kas užmiršta. Girdi? Ir labai  prašau: ne, ne,  neskrisk į lango stiklą. Niekuomet daugiau, paukšteli, neskrisk. Štai mano delnas tau gyvai, tau paštininkei, tau mano sielos turtui, o ne mirusiai ir laukiant prisikėlimo. Ir pušelei – taip pat. Oškit. Būkit. Nesgi ir ant jo, ant mano delno, o Viešpatie, kiek daug erdvės..
  –  Ant delno? Iš kokios pasakos tai? – pats teigiu, pats  klausiu, tačiau taip, kad ausims nebūtų žinoma. Netgi  neparodau į Vincentą van Gogą, kad paliudytų: kai dvasia  atsiveria, o taip, ponai, tuomet pasitaiko, kad ir ausys trukdo. Pats nepasijauti, kai imi skustuvą bent viena atsikratyti.
  – Taip, taip, betgi pušelė – ne zylė. O – cho – cho! Tokia ji  visame Golios miške viena. Atrodytų, ne tik Dievo atnešta, bet ir jo rankomis sodinta, auginta, išpustyta... 
  – Ir vis dėlto, kad ir aukšta, kad ir kaip tvirtai į žemę įsikibusi, betgi jau ir padainuota:
  Kaip rūtelę įpinsiu
  dukterų kasose,
        – darausi pats sau nenuginčijamas, bet šį kartą ir diena neįprasta. Ne todėl, kad tai spalio 4-ji ir šilinių kalendorių užgulė Bobų vasara; ji neeilinė ir visos vasaros bobikės išsipusčiusios  kaip aukso pinigėliai, kad ir varnas Golius, nors  jau nelengvas kaip senatvė, bet:
 
Šva! Šva! Šva! – moja sparnais:
– Ėgi, mergos, nebūkit padyyyyykusios.
Dievas duoda jums proto
Panešioti pušelę gražiai
O, deja, laikas toks –
Pavojinga ją kelti aukštai,
Kad į šerdį gražuolės
Kirviu neįsmogtų
Ir nereiktų šiliniams įbristi
Į dyyyyykumas...

    Toks pasergėjimas atsiradęs anksčiau, kai ir popiežius dar ne Pranciškus. Tačiau neretai suprantu jį taip, kad varnui Goliui laikas susilieja į vieną visumą, kai visas būtasis laikas perkeltas ten, kur jis, varnas Golius, šiuomet yra – sutelktas į jo Savęsp.
  – Dzieduli, iš rūsio iškrisi, – girdžiu garsiai nusijuokiančią Poe. 
  – Jeigu ne Golius, ko gero, taip ir nebūčiau pajautęs, kodėl tokia dalia šiandieną šį rūsį ištiko.
  Trijulė susižvalgė tarp savęs – suprask: ar kas negero atsitiko?
  – Sakyk, dzieduli – paskatino neslapukauti Poe.
  Ir vis dėlto nepaskubėjau atverti burną taip greitai ir lengvai, kad man pačiam užtrukusi pauzė atrodė nepramušama  žodžiu. O juk ir pačia esme dalykas atrodė lengvesnis, negu  mažą paukštelį ant delno palaikyti. Taigi, mielosios, vasaros bobikės švenčia 100 metų dvasinį atgimimą. O dangau, kaip  tai paprasta,  bet...
  – Betgi tai teisybė, kad švenčia. Aš ir pati išėjau apsižiūrėjusi veidrodyje, kad, padėk, Dieve, visiems, ką besutikčiau, visiems, visiems atrodyčiau kuo  gražiau, – nuoširdi buvo Eivydė.
  – Tai kad ir mudvi su Poe –  taip pat. Tačiau kur tai iš  anksto pasakyta? Arba bent užsiminta apie tai? O kad varnas  Golius taip, tai kiek beatsimenu, jis visuomet taip ar beveik  taip. Nors jo atmintis  nežinia kiek x kartų didesnė. Kaip ir gyvenimas, – pasakė Pro ir  atsiminusi: – Aha, aha, kažką esu ar skaičiusi, ar redagavusi, kad, girdi, jis ir nemenkas meistras. Statybininkas. O gal kada nors mums pats apie tai pasakojęs, dzieduli – neužmiršo pasiteirauti Pro.
Turbūt  bus dar laikas, kai tiksliau atsiminsiu apie kokį varną  statybininką kalbėjusi Pro (proza). Gali būti, kad kažkur kažką ir aiktelėjau. Kad ir taip:
  ... Buvome laike jau netrumpais dešimtmečiais atitolusiame atgal, kai vieną kartą... ogi Jėzau, ogi Marija, iš kur tai? Kodėl  taip? Žiūriu į delną ir nors užsimerk, nematyt, bet ir tuomet  vaizdas nedingsta. Viso namo statyba sutilpusi ant jo. Na taip, rąstai – ne vytelės; sunkūs jie, išsitiesinę kaip stygos. Rąstas po rasto į pirmą vainiką, nugulusio pamatu, o  ant  jo ir  vėl vainikas po vainiko, paliekant vietos durims ir langams, vis aukščiau, aukščiau keliasi sienos, kol  gerokai aplenkusios žmogaus ūgį, užsikloja lubomis. Tiesa, jos atsirado gerokai vėliau, tačiau balkiai nelaukė; prispaudė iššokusias namelio sienas, užsikėlė trikampiu susagstytas krekvas ir kopėčių nereikėjo – varnas Golius parskraidino ir užkėlė pabaigtuvių vainiką.
  Kur jis, a? Po rūsį dairytis jo tikrai neverta. Tačiau vėlgi gal  neskubėkime dėlioti taškus, išgirdus atrodytų net ir labai gerai  įsisąmonintas tiesas. Dvasios galiai priklauso neįsivaizduojami dalykai. Ir žmogaus delnas jai labai patogi vieta, kad ne tik Baltijos gintarėlį, bet ir visą Baltiją ar netgi ir saulę užkeltų ant jo.
  Šva! Šva! Šva! – moja varnas sparnais:
  – Ėgi, mergos, nebūkit padyyyyykusios...
  – O ir jūs, tiesos, ir jūs, kurios neva amžinos, taip pat nebūkit  padyyyykusios, –  ūmai atsiliepiu dar geriau nesupratęs, kad prasidedanti jubiliejinė Bobų vasara dovanoja ir kitoniškesnį delnų apipavidalinimą. O ir visa jausena sukomponuota taip, jog suprantu, kad iš rūsio gebu matyti aplinką neblogiau kaip iš povandeninio laivo. Be periskopo, beje...
– Va, va... Ar aš ne apie tai? – Aišku ir suprantama tik tai, kas negyva. Gyvi, besivystantys daiktai ir reiškiniai visuomet turi savyje būsimą laiką ir paslaptį, – atsiliepė iš pasąmonės Citata.
[Iš kelionių po Savęsp (Ašašai)]