Gėlių turgus

Turgų privežė gėlių, viena už kitą puošnesnių ir spalvingesnių. Pirkėjų buvo mažiau.

Vienas vyras dairydamasis iš lėto ėjo tarp dėžių.

- Prašom, pone! Rinkitės pačias gražiausias!

- Ačiū! - vyras buvo beeinąs pro šalį, bet akimis už kažko užkliuvo. - Man reikėtų vienos... Ir kuklios. Štai, šitos!

- Bet kodėl šitos? Žiūrėkit, kokie dideli kitų žiedai, kiek jų daug!

- Bijau, kad jos neišmestumėt. Kur dėsit, jeigu šitos niekas nenupirks?

- Na, jei taip, atiduosiu už pusę kainos.

- Ne, ne! Kam ją taip nuvertinti? Man ji žydės ne prasčiau už kitas!

Abu padėkojo vienas kitam, ir vyras su gėlyte parėjo namo, kur antrojo aukšto balkone buvo įtaisytas lovelis.

Čia gėlei nieko netrūko - nei žemės, nei drėgmės, nei meilės. Saulė kasdien kilo vis aukščiau, šviesa ir šiluma užliedavo balkoną, ir gėlė greitai pilte apsipylė žiedais. Jų kvapas buvo malonus ir lengvas. Vyras uosdavo net įsikniaubęs, o gėlės lapeliai ir žiedlapiai glostė jam veidą.

Gėlės prisilietimai priminė tuos seniai prabėgusius laikus, kai jo Mažylis, nešamas ant rankų, savo pirštukais tyrinėdavo tėvo skruostą, švelniai braukdamas apšepusią odą... Tokios akimirkos yra... patys žinote!

Jau ir praeiviai sukdavo galvas į gėlės pusę, kai kurie dar stabteldavo pasigrožėti jos žiedais.

Dvi draugės taip pat pastebėjo gėlę.

- Oi, kokia graži! Noriu ir aš tokios!

Ir nieko nelaukdamos abi nuėjo tiesiai į turgų. Netruko ten užeiti panašias į matytą balkone.

Pardavėja jau kėlė joms pirmą iš eilės dėžėje sudėtų, tačiau gėlytė merginoms nepatiko:

- Tokia menkutė? Nė už dyką neimtume! Duokit pačią gražiausią!

*

Gal pagalvojote, kad išrankių merginų nupirkta gražuolė greitai sunyko? Ne, visą jai skirtą laiką ir šita gėlė turėjo gausybę žiedų, o vieniems jų ėmus vysti, tuojau skleisdavosi kiti...

Tai apie ką šis pasakojimas? Apie akimirkas, apie neužmirštamas laimės akimirkas, ir nieko daugiau.