Kas atsitiko?

Žinote kaip būna filmuose: tikra istorija, paremta tikrais faktais. Taip ir mano pasakojimas... Tik kai kurie vardai ir vietovių pavadinimai pakeisti, kam reikia, tas supras apie ką rašau, kitiems tiesiog gal ir neįdomu tikri vardai ar pavadinimai. Svarbiausia, kad tai mano istorija ir ji tikra.
  Nieko ypatingo, tiesiog aš jau daug metų iki dabar ieškau atsakymų: kodėl tai įvyko, kas tai buvo, kodėl dingo? Tai ir prisiminimai ir filosofija gal ir psichologija...
  Tada man buvo „-niolika“ (na koks skirtumas kiek tiksliai), dabar jau gerokai virš keturiasdešimt. Daug laiko praėjo, o aš vis prisimenu ir negaliu užmiršt, tos pirmos savo meilės. O gal tai tik draugystė buvo? Kadangi aš nerandu atsakymų, gal kas kitas atsakytų man, gal kada prisisapnuos visa tiesa – kas ir kodėl įvyko.
  Tie pirmi jausmai ir potyriai, pirmi pasimatymai ir šokiai, pirmi bučiniai, ir visa tai tikra buvo, nesapnavau juk. (Vardus kažkokius sugalvoti reikia, - vadinkit mane Tomu, o jos vardas Lina)    Gyveno ji Kauno rajone, ir aš ten kažkaip užklydau, kurį laiką gyvenau. Mano draugas supažindino mus, iš karto pajutau kažkokius šiurpuliukus, anksčiau to niekada nebuvo. Turėjau pažįstamų merginų iki tol, draugių, bet tokio jausmo nebuvau patyręs. Ar tai kažkas nežemiško, ar tai kažkokia chemija, kaip kiti sako, bet iki dabar tie šiurpuliukai nedingsta. Mes abu jau ir šeimas sukūrę, ir vaikus užauginę. Tiesa, nežinau, kaip ji – ar laiminga ar ne... Mane tas neramina. Nors aš pats laimės ko gero dar neradau, nelabai nusisekė santuoka. Na, nors jau po savęs palikuonis turiu, kažkoks pasiekimas, bet kur gi ta laimė ir meilė... Ir niekaip negaliu ištrint prisiminimų. 
  O kas gi nežemiško? Ogi kiekvienas jos prisilietimas – švelnus, rūpestingas. Kiekvienas jos žodis – meilus ir teisingas. Jos balsas – ramus ir jautrus. Dėmesys man, supratimas: kaip trūksta to visiems, o aš tą patyriau, nors ir neilgai. Ir dar dažnai minėsiu, kokia ji švelni, rūpestinga, mylinti, jautri, tokios merginos daugiau gyvenime nebuvau sutikęs, ji buvo mano deivė, manasis angelas.  Nuo kiekvieno jos prisilietimo per mano kūną bėgo elektriniai šiurpuliukai, kažkas įvykdavo ir aš pasijusdavau lyg kitoje planetoje, nes Žemėje, man atrodė, tokių jausmų patirti neįmanoma. Be abejo ir aprašyti juos yra sudėtinga, bet stengiuosi.
  Beje, draugaudamas su ja dar ir eiles kurti pradėjau, iki tol neįsivaizdavau, kad tai galiu daryti. Gal, kad aprašyti viską kuo aiškiau aš įdėsiu vieną kitą eilėraštį, kurie buvo skirti jai.
  Pirmasis bučinys... kai lūpos susiliejo, vėl gi visas mano kūnas virpėjo, jaučiau kiek daug telpa tame viename bučinyje: visa jos meilė ir angeliškas švelnumas. Kas vyko manyje- aš nesupratau, bet jaučiau ir be žodžių ką ji man norėjo pasakyti. Tuo momentu kai Amūras paleidžia į tave strėlę gali viską pasaulyje užmiršti. Vaikščiojom su ja pamary, rankomis susikabinę, ir atrodė pušys tik mums ošė, Kauno marios bangavo nuo švelnaus vėjo, ir nieko man daugiau nereikėjo, tik jos stebuklingų žodžių. 
  Vieną vakarą šokome jos kambaryje lėtą šokį, Franko Diuvalio „Touch my soul“ (paliesk mano sielą)  Ir šokio metu ji tikrai palietė mano sielą. Mano kūną užliejo šiluma, ramuma, atrodė, kad visame pasaulyje tik mes dviese, šokame.... kažkur iš kosmoso sklinda ši nuostabi muzika, o mes kažkur skrendam kartu su ta melodija. Ir nesinori sugrįžti į žemę, nesinori man jos paleisti iš savo glėbio. -Paliesk mano sielą, išmokyk mane mylėti, - sklinda dainos žodžiai, ir Lina mane išmokė mylėti. Šokom, vis šokom, buvo ramu ir gera, susiliejo mūsų kūnai ir mintys, mylėjau ir buvau mylimas. Tuo momentu daugiau nieko pasaulyje nereikėjo, tik kad tas šokis nesibaigtų. Atrodo tiek nedaug reikia iki laimės...
  Sunku man rašyti šiuos prisiminimus, kai mintys stringa galvoje o žodžiai gerklėje, kai ašaros kaupiasi mano širdyje ir akyse.
  Vieną dieną viskas dingo, neaišku kodėl... bet dingo. KAS ATSITIKO? Bet gal būna stebuklų, aš kaip mažas vaikas iki šiol tikiuosi. Žinau, kad naivus esu, taip man sakė viena gera mano draugė, tebūnie vardu Nijolė,... Bet ar mylėti, tikėti meile yra naivu? Keistas tas likimas – žaidžia su mūsų jausmais, suveda du žmones, atrodo skirtus vienas kitam, po to išskiria.
  Bet aš tik dėl tų jausmų, dėl tų prisiminimų ir gyvenu, tai mano variklis, kuris veda į priekį.
Jauni buvome abu, viskas buvo abiems pirmą kartą, viskas buvo keista, dar nepatirta, gal per daug tų emocijų buvo. Nežinau, bet męs išsiskyrėm, jos iniciatyva, nutraukė ji bendravimą netikėtai. Gal ji buvo dar per jauna, gal išsigando meilės, kurios nebuvo patyrusi... Kai galvoje susimaišo daug minčių ir jausmų, sunku kartais suvokti kas vyksta, tu iki galo visko nesupranti, nes tai tau vyksta
pirmą kartą. Ir aš jos nekaltinau niekada, tik visą laiką bandžiau suvokti, atsakyti sau į klausimus.
    Ir vėl prisiminimai. Šventėme jos gimtadienį, ta proga sukūriau trumpą pasveikinimą:
-------------------------------------------------------------------------------------------
         
          „TIK TAU SKIRIU ŠIĄ DAINĄ,
                                                  -  TIK TAU VIENAI
          TE LIŪDESYS NUEINA – AMŽIAMS, AMŽINAI
          TE NUO TAVĘS PABĖGA
          TOS MINTYS-  SLOGIOS, BAISIOS
          NAKTY, ŠIRDIS KAI ILSIS                                     
          AŠ PAS TAVE ATEISIU 
          TADA SAPNUOSI DŽIAUGSMĄ TU,
          SALDŽIAS SVAJAS SAPNUOSI
          MES LAIMĘ RASIME KARTU
          TAU ŠIRDĮ DOVANOSIU
          TIK TAU SKIRIU ŠIĄ DAINĄ, TIK TAU VIENAI
          TE LIŪDESYS NUEINA AMŽIAMS AMŽINAI….
                          TIK TAU VIENAI……“
-------------------------------------------------------------------------------------
  Taip, tik jai vienai buvo skirti mano jausmai ir mintys. Mylėjau, tikėjau, bet viskas baigėsi. Kur ji, kur jos angeliškas švelnumas, kur jos akys, spindinčios iš laimės, šypsena, kuri ištirpdo visus ledus, jei tokių būna tavo širdyje. Kur gi tas jos prisilietimas, pakeičiantis visą jausmų mechanizmą manyje, kur tie švelnūs bučiniai, virpinantys širdį. Kai matydavau ją, visada širdyje būdavo pavasaris, meilės ir energijos nors vežimu vežk. Bet kai jos nematau, tai jausmai kažkur slepiasi, bet kartais išlenda į paviršių, pavirsta tikėjimo žodžiais:
--------------------------------------------------------------------------------------
          SAULĖ LEIDŽIASI VAKARĄ TYLŲ
          JAU PAVASARĮ BUNDANT JAUČIU
          TU TEIKI MAN TIK LIŪDESĮ GILŲ
          SU TAVIM SUSITIKT NĖR VILČIŲ

          APGAVAI TU MANE, O MERGAITE
          AŠ IŠ TAVĘS TIKĖJAUS DAUGIAU
          KAI NUOSTABIĄ LYG RYTAS NAŠLAITĘ
          TAU ANT RANKŲ AŠ ŠVELNIAI NEŠIAU

          LEISK PASIDŽIAUGT MAN TAVIM
          IR IŠTART PASKUTINĮ TAU ŽODĮ
          AŠ ŽINAU TU MANĘS NEMYLI
          JAU GERIAU TO IŠVIS NEŽINOTI

          LEISK PASIDŽIAUGT MAN TAVIM
          PABUČIUOT TAU Į LŪPAS KARŠTAI
          TU JUK NEISI VISTIEK SU MANIM
          TUO KELIU KURĮ MAN IŠRINKAI

          AŠ TIKĖJAUS, KAD BUS DAUG DIENŲ         
          KAD GYVENSIM LAIMINGAI, GRAŽIAI
          ACH KAIP GAILA TYLIŲ VAKARŲ
          TU VILTIS MAN VISAS SUDAUŽEI

          PALIEKI TU MANE AMŽINYBĖJ
          LYG ŠEŠĖLĮ PURVAIS APTAŠKYTĄ
          JAU GERIAU MAN SVAJOTI RAMYBĖJ
          IR MATYTI SAU BRĖKŠTANTĮ RYTĄ

          LEISK PASIDŽIAUGT MAN TAVIM
          IR IŠTART PASKUTINĮ TAU ŽODĮ
          AŠ ŽINAU TU MANĘS NEMYLI
          JAU GERIAU TO IŠVIS NEŽINOTI

          LEISK PASIDŽIAUGT MAN TAVIM
          PABUČIUOT TAU Į LŪPAS KARŠTAI
          TU JUK NEISI VISTIEK SU MANIM
          TUO KELIU KURĮ MAN IŠRINKAI
----------------------------------------------------------------------------
Bet mano laiške, parašytame jai, šie žodžiai ištirpo, nenuėjo iki jos širdies. Laukiau ilgai, bet nesulaukiau jos, pasiilgau jos šilumos, meilės ir supratimo. Kada vėl pamatysiu tą nuostabų žvilgsnį, nukreiptą į mane, perveriantį kiaurai iki pat širdies. Kada išgirsiu tą tylų, švelnų ir meilų balsą, kviečiantį prisėsti šalia jos ir apsikabinti, ir niekada jos nepaleisti iš savo glėbio. Sėdžiu kartą vakare, klausau Ch. Normano dainos žodžių „... my only heart.... “ ir suprantu, tai apie mane, ir liejasi mintys pačios:
----------------------------------
          SUGRĮŽO IR PAUKŠČIAI, SUGRĮŽO IR SAULĖ
          SUGRĮŽO ŽIEDAI Į ŠĮ MAŽĄ PASAULĮ
          Į MANO PASAULĮ, Į MĄNAJĄ ŠIRDĮ
          Į MAŽĄ ŠIRDELĘ, KURI VISKĄ GIRDI
                     
          IR GIRDI, IR MATO, IR JAUČIA JI VISKĄ
          JI MATO, KAIP SAULĖJE EŽERAS TVISKA
          GIRDI, KAIP PRIE JŪROS OŠIA PUŠYS SENOS
          JAUČIA KARŠTĄ MEILĘ SAVYJE RUSENANT…

          BET MEILĖ NEGRĮŽTA Į MĄNAJĄ ŠIRDĮ
          NORS JI VISKĄ MATO, NORS JI VISKĄ GIRDI
          IR AŠ VIS GALVOJU, KODĖL TAIP ĮVYKO
          KAS MĄNAJAI SIELAI ŠĮ KARTĄ NUTIKO

          LIŪDESYS VĖL APIMS, KAI MATYSIU TAVE
          VĖL MYLĖSIU TAVE NUOSTABIAJAM SAPNE
          BET SUPRAS GI MANE IR ATJAUS LIŪDESY
          TIK VIENINTELĖ MANO ŠIRDIS
-----------------------------------------------------------------------------
  Bėgo dienos bėgo metai, sukos galvoje verpetai, laukiau meilės aš savos, bet nepamečiau galvos.
Ir niekaip aš jos negaliu pamiršti. Kodėl?
O kaip gi tu gali pamiršti, tai, kas buvo tikra, tikri jausmai, svajonės, meilė. Gal ji nublanksta mūsų kasdienybėje? Bet aš žinojau, kad jausmai nemiršta, tik ilgam pradingsta, kartais vėl atsiranda. Ir aš vis laukiau, gal pašto balandis kokį laišką nuo jos atneš. Bet nieko, tuštuma.... Manyje. Ir vis galvoji ir galvoji apie tai ir vėl mintys pačios skrenda padebesiais:
----------------------------------------------------------------------------------
          JEI TAU ŠIRDĮ SKAUDĖS, AR BUS MEILĖS DIENA
          TU MANE PRISIMINK, KAI TIK BŪSI VIENA
          KAI VIENATVĖ APIMS, LIŪDESYS NERAMUS
          TU MANE ATSIMINK - KAS GI BUVO TARP MŪS

          - JUK NIEKO NEBUVO, TIKTAI MEILĖ TYRA,
          TU MAN TAIP SAKYTUM, NORS TO JAU NĖRA
          BET MEILĖ SUGRĮŽTA, TU PATI TAI ŽINAI
          NORS KARTAIS IR LAUKTI JOS REIK AMŽINAI

          JEI SKAUSMAS SUSPAUS TAVO ŠIRDĮ STAIGA
          TAI ŽINOK- JUK TAI AŠ, ATEINU  PAS TAVE
          NORS VILTIES NETURIU, ATEITIES NEMATAU
          BET JAUČIU- KAŽKADA, JUK REIKĖS MANĘS TAU

          GAL TAU MEILĖS PRITRUKS, AR ŠVELNUMO BRANGAUS
          GAL PAGALBOS PRAŠYSI TADA IŠ DANGAUS
          BET ŽINOK, KAD YRA TOKS PASAULY ŽMOGUS
          KURIS MYLI TAVE IR DĖL TAVĘS GAL ŽUS

          JEI VILTĮ PRARASTUM, TIKĖJIMĄ MEILE
          PRISIMINK, KAD TAVĘS KAŽKAS DAR VIS GAILIS
          NE TIKTAI JUK GAILIS- BET IR MYLI TAVE
          JEI BŪTŲ TAU LIŪDNA- SUGRĮŽK PAS MANE

          VIS ŠAUKIU AŠ TAVE ŠIRDIES SAVO BALSU
          SAKAU TAU MERGAITE - TIK DĖL TAVĘS ESU
          JEI PRITRUKS TAU JĖGŲ ANT ŽEMĖS GYVENTI
          ATEIK PAS MANE- IR BUS SIELOJE ŠVENTĖ

          GAL KEIKSI MANE, KAD AŠ BLOGAS SAKYSI
          NEMYLĖSI MANĘS- ŠĮ KARTĄ TU KLYSI
          KLAUSYSI TIK SAVOJO ŠALTOJO PROTO
          ŠIRDIES TAVO BALSAS BUS TARSI UŽ GROTŲ

          JEI KANKINS TAVO DVASIĄ LIKIMAS BAUGUS
          GAL TU GREITAI UŽMIRŠI NET SAVO DRAUGUS
          BET ŽINOK, KAD YRA TOKS PASAULY ŽMOGUS,
          KURIS MYLI TAVE, IR DĖL TAVĘS GAL ŽUS……
-----------------------------------------------------------------------------------------------
  Va taip ir gyvenu, laukiu, tikiuosi, galvoju, kodėl? Pasiklydęs savo ieškojimuose. Tikiuosi stebuklo, bet kaip tą stebuklą sukurti?  Ieškau atsakymų į amžinuosius klausimus. Kartą vakare einu kaimo keliuku, tamsu, ir įdomios mintys užplūsta. Mano zodiako ženklą globoja Venera, meilės planeta, meilės deivė. Gal todėl ir lemta man klaidžioti savo mintyse ieškant atsakymų, ieškant meilės. Ir vėl- žodžiai patys išskrenda iš mano širdies tiesiai į dangų, ieškoti manojo angeliuko:
-------------------------------------------
„Venera“
  Aš einu tamsiu mišku. Gražus vakaras, giedras dangus, žvaigždės tiesiog vilioja savo spindėjimu. Štai - mane globojanti planeta - Venera- meilės deivė. Ir kodel ji mane taip kankina… O gal atvirkščiai - suteikia galimybę suprasti save, savo jausmus. Užverčiu galvą į viršų: mintys pačios nuskrenda į meilės planetą…. <<<>>> 
  Einu karšto smėlio paviršiumi, visur aplink liepsnoja meilės laužai. Gal ir man teks dalelė tos šilumos, tos meilės laužo kaitros. Priekyje matosi tamsus miškas, į kurį baugu eiti, be ugnies, be meilės nepraeisi.
  Venera, tavo miškai gūdesni nei Žemės. Tamsesni, šaltesni, baugesni… Nesibaigiantys meilės ir aistros labirintai. Išvystu ją – Meilės Deivę, prašau ugnies, kad ji sušildytų mano širdį. Bet man sako, kad ne taip paprasta ją surasti, išsikovoti.
  –Sakyk žmogau, - kokie tavo jausmai, ko tu trokšti, ko tikiesi, ar nori mylėti? Ar supranti, kad Meilė brangus dalykas, kurį reikia saugoti, puoselėti? Meilės ugnis gali greit užgesti mano tankiuose miškuose, kur siaučia stiprūs vėjai, aistrų uraganai, pliaupia negandų lietus, stingdantis ir šaldantis tavo kūną, tavo aistrą, atbaidantis tave nuo tikslo. Ar tu ištversi šiuos išbandymus? Tik stiprus žmogus gali tai ištverti, atrasti ko ieško. Tavo troškimai turi būti tyri, aistra nesibaigianti, siela stipri ir protas, nurodantis kelią šiuose labirintuose…
  - Aš tau, žmogau, duosiu Vilties ugnį, su kuria tu turėsi pereiti ši mišką, iškęsti išbandymus. Šaltis stingdys tavo protą, tau sunku bus galvoti. Vėjai bandys užpūsti ugnį, - saugok ją. Lietus bandys atimti paskutinę viltį. Jei pasitaikys tavo kelyje tankūs pragaro krūmai, šia ugnimi prasiskink sau kelią, sunaikink blogas mintis. Ir visą laiką galvok tik apie savo tikslą. Ir jeigu tu pasieksi kitą miško pakraštį, ten tavęs lauks tikroji meilė, su liepsnojančiu židiniu, pilnu kaitrios troškimų ugnies. Ir tie troškimai išsipildys, kai tik įmesi savo atsineštą Vilties ugnį į meilės židinį… Tada jau niekas nesugebės jo užgesinti, niekas iš tavęs neatims Meilės, to nuostabiausio jausmo.
    Žiūrėk, nepasiduok, nes amžiams gali prarasti Viltį, Meilę, tikėjimą ja. Sėkmės tau tavo kelyje į laimę….
                          *******************
                Su klystkeliais, keliais, takeliais
                Einu aš vieškeliu plačiu
                Tamsiam miške širdies ugnelės
                Ieškosiu, Rasiu, aš JAUČIU….
---------------------------------------------------------------------------------------------------
  Taip ir baigėsi mano kelionė į Venerą, gal iš tikro ten buvau, gal tik sapnavau.
Ir vėl bėgo metai, bet mintys vis sukasi galvoje, nepalieka manęs ramybėje. Ar man vis dar verta kažko laukti, ieškoti, tikėtis. Ir po tiek metų, šiandien, žodžiai vėl sako, kad verta....:
------------------------------------------
          Paklausiau aš jūrinio vėjo,
          Kuris tyliai į ausį kuždėjo
          Paskui tave bėgti ar verta?
          Taip – juk gyveni vieną kartą...
                        -----
          Tu dažnai gaudai vėją laukuose,
          Bet jo nė karto nepagavai.
          Vėjas tavo galvoj ir plaukuose,
          Jo švilpimą dažnai sapnavai
                        ***
          Paklausiau aš saulės įkaitusios,
          Skruostus raudoniu išpaišiusios:
          Šilumos man ieškoti ar verta?
          Taip – juk gyveni vieną kartą
                        -----
          Dalinu aš šviesą ir šilumą,
          Aš likimo prašau, ir Tavęs
          Kad rastum sau žmogų mylimą:
          Jam nuneštum dalelę manęs
                          ***
          Paklausiau aš vyturio skrendančio,
          Aukštą dangų daina pasiekusio:
          Ar dainuoti gyvenimą verta?
          Taip – juk gyveni vieną kartą
                          -----
          Tu dainuok svajones širdimi,
          Meilės niekados neužmirški,
          Melodijų aidai tolimi
          Gražins tau tikėjimą, viltį