Rašyk
Eilės (70516)
Fantastika (2139)
Esė (1678)
Proza (10206)
Vaikams (2419)
Slam (55)
English (1076)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 25 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Pranas Pranas

9. Rūsyje III

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


– O kas čia? – vėl skubėjo dairytis po rūsį Poe. Kiek pamenu, nemėgo ji pradėto darbo pabaigti, tačiau visuomet buvo greita kažką naują sumanyti, atrasti,  krapštelėti. Dabar jai pasitaikė kalendoriai. Paėmė vieną. Jis buvo atverstas. Paėmė kitą. Šis irgi buvo atverstas. Paėmusi trečią, tuoj tarė:
  – Betgi, ponai ir ponios, ir visi, kas girdite, kažkas mūsų ar  ne mūsų, bet... laukė. Ir tenka manyti, kad labai kantriai. O kas  taip kantriai gali laukti, kaip moteris? Neginčyk, dzieduli, neginčyk. Ne prieš vyriją mano nuomonė tokia, betgi  pasižiūrėkite: trys kalendoriai skirtingų metų, bet, kaip susitarę, susikalbėję visi trys atversti į spalio 4 – ją.
  – Betgi, Poe, ar reikėjo tau po pakampes raustis? Ar neužteko vieno kalendoriaus, kuris štai prieš akis ir atverstas, ir, kad patogiau būtų, ant sienos įtaisytas. Žiūrėk, matyk, – papriekaištavo jai Pro
  – Neakla. Tačiau argi tai svarbiau, negu aš jums rodau. Ar  jaučiate savyje nuotaiką, kuri savyje tokia, kad belieka tik  išgirsti komanda: žengte – marš!  ir atrodo, kad durys tuoj pat atsivers, kad įeitumėte į metus, panašiai kaip atėjome  į rūsį.
  –  Pabandyk įeiti. Pakomanduosiu, – neliko tik stebėtoja ir Eivydė..
  – Aš labai rimtai, – vėl Poe. –  Labai. – Ir uždėjusi ranką ant  kalendoriaus it ant susirgusio ir karščiuojančio kūdikio kaktos: – Man regisi, kad aš turiu sau maldą. Na, taip – turiu, tikrai  turiu. Visuomet, kada čia ateisiu, persižegnojusi papoteriausiu:

Tylėjau vakar, užvakar,
Gal vieną kitą dieną net anksčiau.
Girdėjau, kaip dejavo žodžiai,
Pašaukdami vardu –
Esą, užpildyk tuštumą savy,
Kad skersvėjai Žmogaus neišpustytų.

Bet ši tyla jau ne todėl —
Noriu išgirst kaip motina iš lino siūlą verpia.

  – Iš kur tai, dzieduli? – paklausė, dar nenuslinkus maldai  nuo lūpų.
  – Nežinau. Irgi sukalbėjau kaip poterį. Kaip ir tu, užmiršęs tarti AMEN. (tebūnie, tai tiesa)
  – Aš neužmiršau. Pamaniau, kad nereikia, kad per anksti taip  tarti. Įsitikinusi, kad kažkas dar bręsta. O tavo poteris  – nuo  kada? Padedant Drakonui?
– Taip, padedant Drakonui, – pasakiau, matydamas Poe  rankoje 2012 metų plėšomą kalendorių, tačiau per visus tuos  metus ir iki šiol išlaikiusi visus lapelius. Tačiau mintyse būta  gerokai daugiau: „O dangau! kad tie lapeliai prakalbėtų gyva atmintimi!... O gal? Gal dar ne laikas prakalbėti? Gal toks jų laikas dar neišnokęs? Dievui talkinat, argi tai būtų sunku? O tuomet atsiverti senų kalendorių lapelį ir – prašau, pasijauti kaip toje dienoje. Ir Poe  panašiai pasakiusi. Įsitikinusi, kad kažkas dar bręsta. Todėl ir malda be pabaigos, be AMEN“.
  – Bala nematė, nekomanduosiu. – nusišypsojo Eivydė. – O  tai iš tikrųjų, kaip rusai sako: ну, а чем черт не шутит? (nežinai, kaip velnias paišdaigaus). Aš ir pati neretai lyg netyčia pagalvoju, kodėl taip atsitikę, kad iki šiol bažnyčia palikusi žmogų be savo asmeninės maldos. Savais poteriais apdalijo visus kaip kolūkiais (kolchozais) ir, regisi, nusišluostė rankas.
  Minutėlę Eivydė nutilo, vaikštinėjo akimis po rūsį, o man su Poe  ir  Pro ausys kilstelėjo aukščiau, pasidarė klausesnės           
  –Tegu. Jau  įpratome ir apie tai nemąstome. Tačiau kiekvienas žmogus privalėtų turėti savo, tik jam skirtą maldą. Ir  kažin, ar tik žmogus Kodėl taip nėra? Ar bent aš to nežinau. O gal jos kažkodėl įslaptintos, a?
  Dabar  jau visi išgirdome, kaip viršum rūsio, virš mūsų galvų suošia Golios miškas. Ten  ir pušelė su žalčiu jos viršūnėje.  Tačiau  jaučiu, kad man norėtųsi išgirsti ją  vieną. Vieną.  Nors trumputei valandėlei, nes jau sakyta: Ir metai, ir du, ir trys, kai jos nemačiau. Ar išlikusi ji?
  – Tačiau apie ką aš čia, a? – keliomis natomis pažemino balsą Eivydė. Jautėsi, kad ir jos galvoje susikaupę daugiau, negu leidžia sau padėti ant liežuvio, iškalbėti žodžiu. Gal lengviau patylėti, persimesti į kitą kalbą, bet irgi – ne.
  – Kas žino, kas nežino, tačiau yra rašyk. lt literatūra, – tarė ji, it prievarta išstumta į viešumą. – Yra, yra, taip, taip, yra  tokia literatūra, – po kelis kartus įtikinėjo, nors žinojo, kad galėtų  mums tai nesakyti. Tačiau vis tiek nebuvo sunku netrukdyti jai neskubėti, kalbančią  apie  save.
  – Būna, kad ir aš  po ją pasidairau. Taip atsitikę ir šį ankstyvą rytmetį.  Ne bėgte bėgau skubėdama, bet tyliai, negreitindama malonumo pasibūti kartu su žvirbliais, varnomis, kartu su Bobų vasarą. Dairausi,  džiaugiuosi, samprotauju... Ir šit vaizdelis, kuomet pamatau, kad pro stiklo langą nusitaikė įskristi zylė. Ir – ką? – pati savęs paklausė Eivydė, tačiau  atsakyti vėlgi  neskubėjo.
  – Ir – ką, Eivyde? Iš tiesų – ką? – neiškentusi pauzės, sujudo Pro.  Aš irgi taikiausiu prasižioti klausdamas: ir – ką? Tačiau pajutau, kaip gerklę ėmė smaugianti ranka. Ir neatrodė,  kad galėtų būti kita išeitis, kaip nepatikėti Eivydei, kad taip atsitikę šį rytą. Gal kada, bet ne, ne šį rytą...
[Iš kelionių po Savęsp (Ašašai)]
2018-11-03 08:53
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2018-11-03 14:03
apyvarpis
yra  tokia literatūra
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2018-11-03 13:30
Luiza Šarlotė
"Noriu išgirst kaip motina iš lino siūlą verpia." Lanai gražu ir jautru. 5 
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2018-11-03 10:12
lempininkas
1
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą