Jūra

Sutiksiu tave lietui nurimus, saulei pakylant ryto rasa;
švelnus ryto dvelksmas brauks man per skruostą,
o širdžiai atrodys, kad to negana.
Sutikus malonę, išdidžiai ir kaitriai apglėbsiu po saule tave,

neprisilieisiu, tik suvirpėsiu tavęs klausdama,
akimis, lūpomis, pirštų galais, kol pasiekusi širdį
sustosiu, pakilusi virš kasdienybės rimuosiu;
juk mūsų meilės daina dar alkana, ji kiek keista.

Glamonių ir prisilietimų nepaaukota, palauksiu
mums bepraeinant kol laikas mūs žvilgsnius nuneš...
Man pasirodys laukimas nevertas, nusukusi sielą vėl eisiu gatve.
Minioje pasiklysiu, ir žingsio nežengus, man vėl pasirodys, kad sutiksiu tave.

Nors tu nežinosi nei vardo, nei kas aš tokia,
aš pažadu, jūra, kad prisiminsiu už mudu drauge.