Kovno - 1

בס“ד

Pjesė parašyta pagal Rav Efraimo Ošri atsiminimus.

 

KOVNO

Baras Būras – esu grafo Antono Tiškevičiaus proanūkis. Mečiau jo nuotrauką padaryta 1943 metais. Tuo metu jis tarnavo policijos viršininku Panevėžio mieste. Nežinau, kuo jis įtiko vokiečiams, ką jis padarė, kad gautų tokią įtakingą postą. Įtariu, kad jis dalyvavo Panevėžio miesto judėjų žudynėse. Močiutė, jo duktė pasakojo, kad kelias žydų moteris išgelbėjo nuo žūties. 1944 metais jis su vokiečių karininkų. Pagal senelio versiją, konflikto priežąstis buitiška, jie susimušo dėl kiaulienos. Pagal močiutės versiją, vokietis nušovė žydaitę. Tada grafas Tiškevičius, pasakė, „gailą, kad tokią gražią mergaitę nušovei, reikėjo atiduoti man“. Po muštynių grafą išsiuntė į Salaspilio koncentracijos stovyklą. Iš ten jis atsiuntė keturis laiškus. Dingo be žinios. Prosenelė, jo žmona, susimuš o grafo laiškus laikė maldaknygėje. Jei mirus, močiutė, grafaitė, laiškus sudegino, nes bijojo KGB. Nenorėjo, kad sovietų valdžia žinotų, kad jos tėvas kaloboravo su vokiečiais. KGB pareigūnai dažnai lankėsi senelių namuose, nes senelis buvo tremtinys. Kartas nuo karto jį tikrindavo, ar nedaro antivalstybinės veiklos. Jis buvo kilęs iš Kauno. Nemanau, kad jis žudė Kauno Žydus. Buvo per jaunas šiai veiklai. Bet gali būti, kad mano dėdės partizanai prisidėjo prie žudynių. Jie po karo patraukė į miškus. Kovojo prieš sovietinė valdžią. Žuvo netoli prosenelio iš Kauno, sodybos. Senelis pasakoja, kad jie buvo apsupti stribų. Keturiese kovojo ir buvo nukauti. Paskutinis iš jų matydamas, kad nepaspruks susisprogdino. Pridėjo granatą prie smilkinio. Sprogimas nuplėšė pirštus ir smegenis nunešė keletą metrų į šoną. Po mūšio senelis apžiūrėjo kovos vietą. Rado pirštus ir smegenis dailiai paguldytas ant žolės. Ten jas palaidojo. Lietuvai atgavus nepriklausomybę mano tėvas ten pastatė paminklą. Ant juodo granito buvo keturių partizanų nuotraukos, vardai ir slapyvardžiai. Nepamenu jų vardų. Tik dviejų slapyvardžius, iš ten buvusių partizanų, atsimenu. Vieno slapyvardis buvo Vakaras, o kito Vėjas. Nieko nežinau apie juos, ar jie buvo žudikai, ar dori žmonės. Likimo ironija, nes jų proanūkis nutraukė, nukirto savo šaknis. O pro proanūkis mokosi Panevėžio ješivoje, Bnei Brako mieste. Kodėl parašiau šią pjesę? Nes tikiuosi, kad iš 2000000 lietuvių atsiras nors vienas padorus žmogus. Jei toks atsirastų, tada šis kūrinys save pateisino.

1 – serija

(Kielios valandos iki teismo. Tai – teismas viso pasaulio. Kiekvienas sutvėrimas atsistos ir gaus savo nuosprendį. Žmonija nebijo, nes eina kaip galvijai į skerdyklą ir nejaučia savo galo. Kai pamatys pralietą kraują, pakraups ir nesugebės pasprukti nuo budelio. Bet nevisų laukia mirtis. Kiti bus išteisinti ir įrašyti į gyvenimo knygą. Daugeliui bus leista padaryti atgailą ir grįžti pas Visatos Kūrėją.)

 

R. E. O

Esu vienas iš nedaugelio tų, kurie išgyveno. Savo akimis mačiau daugelio šeimų tragediją. Aš stebėjau, siaubo apimtas, griovimą ir naikinimą. Tapau daugelio žmogžudysčių liudininku. Gal būt Kūrėjas pagailėjo manęs, tam kad papasakočiau tai kas buvo? Ne, ne dėl to, nes tokių metraštininkų daug buvo... Nežinau tikrosios priežasties. Pasaulio, visatos šeimininkas panorėjo, kad likčiau gyvas, ir ištrūkčiau iš blogio gniaužtų, iš pragaro.

Tai buvo tikras pragaras. Aprašyti, perteikti to neįmanomą, net jei smulkiai išdėstyčiau viską ką mačiau, girdėjau, patyriau, tai liks už žmogiško proto jautrumo ribų.

Lietuva palaistyta, nudažyta krauju. Šio verdančio skausmo nenuplaus metai. Vokiečiai ir lietuviai padarė baisų nusikaltimą. Jo mąstą ir sunkumą sunku suprasti.

Septintas ir Devintas fortai buvo pastatyti Rusijos imperijos lėšomis. Pirmajame pasauliniame kare jie buvo skirti Kovno miesto gynybai. Antrajame pasauliniame kare šios tvirtovės tapo žmogžudysčių vieta.

Pačios baisausios buvo pirmosios vokiečių Lietuvos okupacijos dienos. Šaulistai per kelias paras praliejo daug krajo. Jų žiaurumui ir ciniškumui nėra žodžių aprašyti. Po to kaip Tarybų Sąjungą ir Vokietija pradėjo karinius veiksmus, tikėjomės siaubingų kančių, bet realybė pranoko vaizduotę. Tai ką mes įsivaizdavome, kas mūsų laukia, nublanko prieš šaulistų terorą, ir vokiečių elgesį.

Kitas siurprizas buvo Lietuvių visuomenės reakciją į daromus nusikaltimus. Atviri, niekas negynė, neprotestavo prieš daromus nusikaltimus. Būtent abejingumo trokšta nusikaltėliai, nes tokia reakcija juos skatina elgtis nevaržomai. Lietuviai žudynes pradėjo Džurborgo gatvėje. Žudė visus. Vyrus, moteris, senolius ir vaikus. Žudymo metodai buvo žvėriški. Nukirsdavo galvas. Perpjaudavo per puse. Kankino su baisiu sadizmu.

Trečiadienio naktį šaulistai darė nusikaltimus kurių neįmanoma papasakoti. Juos galima įrašyti į kraupiausių žmonijos istorijoje padarytus nusikaltimus. Sutemus šaulistai ir kiti Lietuvos piliečiai apsiginklavę pjūklais, kirviais, kastuvais nužygiavo į Slabotkos kvartalą.

Mordechaju Jatkunski ir jo žmoną Štein, taip pat jų sūnų nužudė nukirsdami rankas, kojas ir galvą.

(Šaulistas suriša senolį. Po galvą padeda knygą. Laiko nulenktą galvą, o kiti du Šaulistai pjauna su dvitraukiu pjūklu.)

Ravui Zalmanui Ossovskiui nupjovė galvą ir padėjo ant palangės. Šaulistai pririšo senolį prie stalo. Padėjo galvą ant talmudo ir dvitraukiu pjūklų nupjovė. Ravo sūnų Rabi Jehuda Ossovkį išniekino ir nukankino. O Ravo žmoną nušovė. Tai tarsi šaulistų deklaracija, kad taip jie elgsis su visais judėjais. Taip jie ir elgėsi... žudė visus kurie tik pakliuvo į jų kruvinas rankas. Kai mes įėjome į namus radome išminčių galvas. Rav Zalman sedėjo ant kėdės prieš jį buvo atverstas kruvinas talmudas.

(R. E. O. Pakelia nuo stalo talmudą.)

Štai. Traktatas Nida. 33 lapas. Kaip atrodė Rabi Jehudos kūnas aš nesugebėsiu papasakoti. Nes tai per daug baisu.

(Iš po lovos išlenda mergaitė. Jos šaulistai nepastebėjo.)

Tai rabi Zalmano anūkė. Mergaitės vardas Ester. Vargšelė mergaitė. Eik pas mama.

(Mergaitė nueina pas mama.)

Jos mama vardu Rošal. 1941 spalio 26 dieną jas nužudys lietuviai.

Slobotkos Ješivos sargui reb Geršomui šaulistai perdūrė galvą. Jis dar buvo gyvas kai jį radome.

 

Reb Geršom

Vaikai, kai jus išgelbės pasaulio Kūrėjas, prašau papasakokite apie mūsų kančias ir pragarą.

 

E. O
Kitas nukankintas žmogus, savo krauju ant sienos parašė „kerštas“.

Kai kurie bandė išsigelbėti šokdami nuo tilto į upė. Bet šauliečiai šaudė į juos, sužeisti žmonės nuskendo.

(Šaulistai sučiumpa jaunuolį. Perplėšia drabužius. Su kastuvu perrėžia pilvą. Išlupa vidinius organus. Suvynioja į Talit gadol. Numeta šalia merdinčio kūno)

Šaulistai nukankino reb Jona Karpilova iš Minsko. Išplėšė vidinius organus. Suvyniojo į Talitą ir padėjo šalia kūno. Daugelis Slobotkos Ješivos studentų žuvo tą naktį.

 Po to šaulistai ir kiti lietuviai aktyvistai pasuko į kitas gatves... ką mes jautėme girdėdami moterų ir vaikų klyksmus, kai juos pačiupdavo piktavaliai žudikai? Mums pasisekė, nes išgyvenome, bet kaip galima gyventi ir neštis ausyse artimųjų priešmirtinį šauksmą. „Šma Isael, Ašem Eloikeinu, Ašem Echor“, jie mirė su šias žodžiais lūpose.

Džurbog ir Šosei gatvių sankryžoje žmogžudžiai sučiupo 26 žmones ir sušaudė.

(Šaulistai sučiumpa 26 žmones. Išrikiuoja šalia sienos. Nušauna.)

Šalia tilto vedančio į Kovno šaulistai gyvus užkasė 34 žmones.

(Šaulistai iškasą duobę. Surištus vyrus ir moteris suverčia į vidų ir užkasa.)

Mes slėpėmės Rabi Avrahamo Grodzinskio namuose. Buvome pasimetę. Nežinojome ką daryti. Visą naktį meldėme ir verkėme.

 

Avraham Duškovičius

Vos pabėgau nuo lietuvių. Baisu. Jie visus žudo. Jie nori nužudyti visus judėjus. Mūsų giminių, draugų galvos rieda Slobotkos gatvėmis. Ką daryti? Mes neturime ginklų, mes negalime pasipriešinti. Mus visus nužudys.

 

R. E. O

Kitą rytą mes išdrįsome išeiti iš slėptuvės. Surinkome žuvusiuosius. Palaidojome kapinėse vienoje didelėje duobėje.