Rašyk
Eilės (70946)
Fantastika (2141)
Esė (1679)
Proza (10240)
Vaikams (2455)
Slam (55)
English (1079)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 38 (4)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Populiari nuomonė teigia, jog mirtis pasitinka šviesa tunelio gale. Balta šviesa kuri asocijuojasi su tyrumu ir atgimimu, šviesa kuri pasiglemžia tavo nemirtingą sielą. Niekada netikėjau šia teorija, visad maniau, kad paprasčiausiai užsimerki ir amžiams paskęsti tamsoje. Visi tie kurie galėjo tą teiginį patvirtint ar paneigt buvo mirę, o tie kurie peržengę slenkstį sugrįžo atgal, nėra patikimi. Juk toks žmogus techniškai nemiršta, nors gal teisingiau būtų sakyt ‘miršta tik techniškai’, bet kuriuo atveju, jų kalbų apie antgamtinius išgyvenimus negalima priimt kaip tiesos. Apie mirtį iš gyvo žmogaus daug naujo nesužinosi, iš mirusio taip pat. Geriausiu atveju visi tie išgyvenimai tai mirštančio organizmo sukeliami procesai, sutepti pačių žmonių asmeninių įsitikinimų. Kas nors labiau išmanantis biologiją tikriausiai galėtų pateikt svaresnių argumentų ir paaiškinimų, tačiau mano ribotos žinios man to neleidžia. Kas galėjo pamanyt, kad mirtim niekas nesibaigia.

Tamsa kurioje paskendau buvo tiršta kaip rūkas, rodos galėjai ją paliest, galėjai ją įkvėpti. Aplink judėjau lėtai ir atsargiai, apgraibom bandydamas užčiuopti ką nors aplink kas man paaiškintu kur aš esu, bet nieko aplink nebuvo. Jaučiau padažnėjusį širdies ritmą, jaučiau, jog man trūksta oro, tačiau kai bandžiau save paliest, negalėjau to padaryti, visas kūnas ištirpo, ir tapo tos tamsios materijos dalimi. Visa tai truko neilgai. Tolumoje pasirodė plauko plonumo šviesos spindulys. Tamsa lėtai prasiskyrė, užleisdama vietą šviesai. Balta šviesa darėsi vis ryškesnė, vis labiau plėtėsi, kol galiausiai viskas aplink buvo balta. Šviesos šaltinio nesimatė, lyg būčiau pačiame jo epicentre. Kai pagaliau viskas nurimo, gulėjau ant lovos, drėgnu tinku kvepiančiame kambaryje.

Nesu tikras ar buvau praradęs sąmonę, bet kai atsipeikėjau tame kambaryje, prisiminimų grandinė nebuvo pilna. Nebuvau tikras nuo ko viskas prasidėjo, ir kas sekė po baltos šviesos potvynio. Neprisiminiau, kad būčiau kaip nors atkeliavęs iki to kambario, tiesiog ten atsiradau. Nesupratau kaip, nes durų ten nebuvo. Pats kambarys buvo vos šiek tiek didesnis už lovą. Aplink galėjai vaikščiot tik statydamas vieną pėdą priešais kitą. Kambaryje buvo šviesu, tačiau nei lango, nei kitokio šviesos šaltinio ten nebuvo. Sienos buvo plonos, tuščiavidurės, padarytos iš gipso kartono plokščių, kurių siūlės buvo užglaistytos dar drėgnu glaistu. Lubos žemos, man atsistojus jos lietė mano plaukus. Nei antklodės, nei pagalvės ant lovos nebuvo, tiesiog čiužinys lovos rėme. Temperatūra buvo šiek tiek žemesnė nei įprasta kambario temperatūra, todėl greitai man pradėjo šalti kojos. Šis kambarys nebuvo pritaikytas patogumui, tikriausiai turėjo kokią nors pakirtį, kurią turėjau išsiaiškinti.

Atsiguliau ant lovos, ir užkišęs ranką už galvos žiūrėjau į lubas. Nenorėjau galvot, ką visa tai reiškia. Žinau, kad turėjau panikuot, ar bent jau nerimaut. Speliot kaip iš čia ištrūkti, kaip čia atsidūriau ir kodėl, tačiau buvau visiškai ramus. Jaučiau palaimą nuo visko ir visų atsiribojęs. Paskendau prisiminimuose, kurie netikėtai mane nunešė į tą dieną kai atsibudau ligoninėje po pirmojo bandymo. Dauguma mano padėtyje atsidūrusių galėtų papasakot apie iš naujo atrastą gyvenimo skonį, apie iš naujo pamiltus draugus ir artimuosius, apie atgimusią kovos dvasią. Aš nieko panašaus nepatyriau. Kai tą kartą atsibudau ligoninėje, pabudau nuo nepakeliamo pilvo skausmo. Rodėsi, kad mano žarnos buvo susuktos ir surištos į mazgus, o skrandyje buvo sprogusi granata. Vėliau man paaiškino, jog tai skrandžio valymo komplikacijų pasekmė. Pirmas dalykas kurį pamačiau tik atsipeikėjęs, buvo ant kėdės susisukukęs, miegantis Mildos kūnas. Tada ji net nepasirodė panaši į žmogų. Tą akimirką neatrodė, kad žmogaus kūnas gali naturaliai taip susiraityt. Pro pravertų durų plyšį, ant jos krito iš koridoriaus sklindanti geltona šviesa. Susiriebaluojusių plaukų sruoga buvo prilipus jai prie skruosto, bet net ir tada jos veidas atrodė neįprastai skaistus ir gražus, nors ir pervargęs. Labiausiai kaltas jaučiausi dėl to, kad sukėliau jai šitokį nepatogumą. Juk jei ne aš, ji gulėtų savo lovoje. Miegotų minkštai ir patogiai, tačiau vietoj to, miegojo stuburą laužančioje pozoje, kėdėje, kurį net sėdėjimui neatrodė patogi.

Tą naktį jau nebeužmigau. IIgai išgulėjau prieš pradedant kilt saulei. Buvau ištroškęs ir alkanas. Ant spintelės, prie lango, stovėjo plastikinis ąsotis su vandeniu ir stiklinė. Vandenį pyliau palenkęs stiklinę į šoną, taip, kad nesigirdėtų vandens čiurlenimo. Nugėriau gurkšnį vandens, tačiau jis nedelsiant geizeriu iššovė atgal. Greitai pagrėbiau pagalvę, ir vienoje rankoje vis dar laikydamas stiklinę, kita stipriai prispaudęs prie burnos pagalvę, pradėjau smarkiai kosėti. Pagalvė nuslopino kosulio garsą, kuris turėjo būti sprogstamas, ir tikriausiai būtų nuaidėjęs per koridorių atkreipdamas kieno nors nereikalingą dėmesį, jau nekalbant apie tai, kad būtų prižadinęs Mildą. Likusį vandenį supyliau atgal į ąsotį. Ryte niekas nebūtų galėjęs pasakyt, kad buvau nubudęs.

Gulėdamas tamsoje supratau, kad nedelsdamas privalau pabandyti vėl. Negalėjau savęs tapatint su visais tais, kurių likusį gyvenimą apibrėžia nepavykusi savižudybė. Su tais kurie norėdami dėmesio, drąsiai apie tai pasakoja, laikydami savo atvirumą kažkokią vertybę. Su tais kurie viską laiko savyje, o pokalbiui pasisukus tą linkmę, paniškai, drebančiu balsu bando pakeisti pokalbio kryptį. Su tais kurie pilni arogancijos, teigia supratę kažką netikėto apie gyvenimą, ko niekas kitas nežino, nors ta jų tiesa bestuburė ir suvyniota į banalybes. Naktimis, mintims slankiojant  tamsiausiais proto koridoriais, būčiau supratęs, jog padariau klaidą nepabandęs užbaigt viso to reikalo, bet tada tikriausiai būčiau buvęs per daug investavęs į savo gyvenimą. Nenorėjau taip gyvent. Negalėjau. Būčiau tai padaręs Mildai dar nenubudus, tačiau nebuvo galimybės.

Kitą rytą mane išrašė. Milda vežė mane namo. Aš pro langą žiūrėjau į šalia kelio augančias liepas. Žvarbus vėjas lenkdamas medžių šakas, nuplėšė nuo jų porą lapų, kurie sukdamiesi nukrito po mūsų mašinos ratais. Pro debesis sunkiai brovėsi pavieniai saulės spinduliai. Skrandį vis dar kamavo spazmai. Bandžiau sėdėti kaip įmanoma tyliau ir kuo mažiau judėti. Pasitaisyti sėdynėje buvo ilgas ir kruopštus procesas, kurio metu nuvažiavom kokius tris kilometrus. Nenorėjau, kad Milda kreiptų į mane dėmesį. Galvoje neramiai sukosi įvairiausios mintys. Reikėjo sugalvot būdą kuris neapvils, bus greitas ir neskausmingas. Turėjau ribotus išteklius ir dar mažiau laiko. Gerai išsimiegojusi, ji būtų norėjusi sužinoti viską apie pastarųjų dienų įvykius, o aš neturėjau nei menkiausio noro apie tai kalbėti. Iki namų likus porai kilometrų, buvau nusprendęs užvęst mašiną sandariam garaže. Planavau padaryti tai vos grįžus namo, kai ji užmigs. Miegodavo ji dažniausiai labai kietai ir nusistatydavo ne vieną žadintuvą, kas mane baisiausiai erzindavo. Reikėjo elgtis ramiai ir natūraliai, kad ji nieko neįtartų. Žinojau, kad gera mintis būtų buvusi jos ko nors paklaust, tačiau nenorėjau, kad iš to išsivystytų pokalbis.

- Kas naujo darbe? - pagaliau paklausiau.
- Nieko, - tarė ji drebančių iš nuovargio balsu.

Vairuodama, ji visada laikydavo abi rankas ant vairo. Tačiau visai šalia mūsų namų, neatitraukdama akių nuo kelio, ji uždėjo savo ranką ant maniškės ir stipriai ją suspaudė. Visas oras paliko mano plaučius. Negalėjau įkvėpt, atrodė lyg kažkas traiškytų man krūtinę sunkiu batu. Pajutau kaip pradėjo ašarot akys. Turėjau sukaupt visas jėgas, kad tik nežiūrėt į ją. Nusisukau į šoną, ir pajutau kaip ašara nuriedėjo skruostu, ir pakibo ant žandikaulio. Sukandau dantis, ir iš lėto pradėjau vėl kvėpuot.

Nežinau kiek laiko išgulėjau ant tos lovos. Dar prieš visą tai, realiam pasaulyje, kartais įnikęs į prisiminimus praleisdavau vos porą minučių, o kartais, kai pasižiūrėdavau į laikrodį, buvo praėjusi ne viena valanda, niekad negalėdavau atskirt. Tačiau čia laikrodžio nebuvo, todėl galėjau tik spėt, nors tikriausiai neteisingai. Jau buvau įpratęs prie drėgno tinko kvapo, jis man nebetrukdė, tačiau šalančios kojos man jau buvo įgrisusios. Kuo labiau bandžiau nuvyt mintis nuo šalčio, tuo labiau jį jaučiau. Pradėjau pėdomis trint į čiužinį norėdamas jas sušildyt. Galiausiai susigūžiau ir bandžiau užmigt prieš kojoms vėl atšalant.
Prieš atsibundant, protui dar esant miglotam, galiu prisiekt, jog girdėjau Mildos balsą, tačiau apsidairęs supratau, kad kambaryje esu vienas. Tai buvo kitas kambarys. Sienos buvo tos pačios, tačiau pats kambarys buvo daug mažesnis, o lubos - žemesnės. Nemanau, kad būčiau galėjęs atsistot tiesiai. Viduryje stovėjo stalas iš presuotų medžio drožlių plokščių. Pats sėdėjau už stalo, ant sunkios medinės kėdės, su aukštu, tiesiu atlošu. Stalas buvo žemas, sėdint, stalviršis beveik siekė mano šlaunis. Kėdės atlošas lietė sieną man už nugaros. Kojas ištiest į priekį nebuvo vietos, todėl sėdėt galėjau tik tiesiai, kas buvo labai nepatogu. Ant stalo stovėjo nedidelis monitorius, kurio laidai dingo sienoje priešais stalą. Šalia monitoriaus gulėjo senos sunešiotos ausinės. Ausinių pagalvėlės buvo sutrintos ir skylėtos.

Vos tik monitoriui įsijungus užsidėjau ausines. Ekrane mačiau save pasuktinę savo gyvenimo dieną. Įraše save mačiau iš įvairiausių pusių: man įlipus į mašiną, vaizdas persijungdavo į jos vidų, o užėjus už kokios kliūties, kameros perspektyva pasikeisdavo taip, jog pilnai save matydavau iš tos pusės kur nebuvo kliūties. Kartais kamera pereidavo į pirmojo asmens perspektyvą, ir viską mačiau savo akimis. Operatoriaus darbas buvo nepriekaištingas, nebuvo panašus į mėgėjišką darbą. Vaizdas visą laiką buvo stabilus, o perėjimai iš vienos perspektyvos į kitą buvo sklandūs ir tolygūs, nei kiek neblaškė dėmesio. Negalvojau, kad kažkas mane sekė ir iš tikrųjų viską filmavo, tikrai būčiau pastebėjęs, tačiau žinojau, kad nesapnuoju, todėl tai turėjo turėti kokį nors racionalų paaiškinimą, bet vėlgi, du kartus kažkaip atsiduriau kambariuose be durų, PO MIRTIES.

Įrašas prasidėjo garaže. Mums grįžus namo prasidėjo lietus. Prieš tai porą dienų irgi lijo, ir vanduo buvo pradėjęs sunktis pro rūsio grindis. Kol Milda prausėsi, nuėjau į miegamąjį ir iš spintos pasiėmiau visą glėbį savo rūbų, kuriais užkimšau plyšį tarp garažo vartų ir grindų. Šlapios šlepetės žliugsėjo man lipant į viršų, palikdamos po savęs juodus, drėgno purvo pėdsakus. Būčiau galėjęs užvesti automobilį ir palaukt kol Milda užmigs, o tada nusileist atgal į išmetamosiom dujom pripildytą garažą ir viską užbaigt, tačiau nedrįsau. Negalėjau rizikuot, jog ji išgirs variklio užimą, ar užuos išmetamųjų dujų kvapą. Stovėjau koridoriuje prie virtuvės atsirėmęs į sieną, ir klausiau kaip lietaus lašai tiško ant skardinės palangės. Pilvo skausmas buvo beveik visai praėjęs, tik šiek tiek maudė. Tada galvojau, kad neblogai būtų buvę sukirst paskutinį valgį prieš mirtį, tačiau nedrįsau nei valgyt, nei gert. Gydytojas rekomendavo iki vakaro nevalgyt, o ir šiaip, mano veiksmai Mildai turėjo atrodyt neįtartini, o mintys tyros. Kai išgirdau dušą išsijungiant, atsistojau tiesiai. Dar turėjau porą minučių susikaupt. Padrikos mintys kaupėsi į aiškų ir paprastą planą. Vos išgirdęs atsidarant vonios durims, pajudėjau link jų. Pamatęs Mildą, sustojau šiek tiek išmuštas iš vėžių. Aš žinojau, kad pamatysiu ją išeinant, tačiau ji atrodė tokia gaivi ir atsigavusi. Rodės  kažką joje pamačiau, ko nemačiau prieš tai. Po visų tų įvykių, buvo tikra palaima ją tokią pamatyt. Stovėjom žiūrėdami vienas kitam į akis, ir staiga man kilo noras viską jai papasakot, atsisakyt visko. Tas jausmas kunkuliavo mano skrandyje. Jaučiau kaip darosi vis karščiau. Smilkiniai pradėjo tvinkčioti.

- Einu šiek tiek numigsiu, - tyliai pasakė ji.

Norėjau jai atsakyt, bet negalėjau ištart nei žodžio. Žinojau kaip tie žodžiai turėtų skambėt, bet negalėjau jų ištart. Smegenys nutraukė ryšius su likusiu kūnu, bandydamos mane sulaikyt nuo spontaniškos išpažinties. Milda vis dar žiūrėjo į mane. Mačiau kaip pasikelia jos kairysis antakis, įtariau, kad ji pradėjo nujausti kažką negero, bet žinojau, kad buvo per daug pavargusi, jog mane kamantinėtų. Nurijau seiles ir atsikosėjau.
- Gerai, aš irgi tuoj ateisiu, - pagaliau ištariau atgavęs savitvardą.

Ji dar akimirką pasižiūrėjo  į mane, linktelėjo galva, ir nuėjo nieko daugiau nesakiusi. Žiūrėjau jai įkandin, kol ji nepradėjo lipt laiptais. Daugiau ji neatsisuko.
Vonios veidrodyje pamatęs savo atvaizdą šiek tiek krūptelėjau. Mano veidas buvo labai išblyškęs, o paakiai - pajuodave. Lūpos išdžiūvusios ir sutrūkinėjusios. Tas vaizdas pažadino manyje nežmonišką pasišlykštėjimą. Rankomis atsirėmęs į kriauklę, prikišau savo veidą arčiau veidrodžio, taip, kad nosis beveik lietė veidrodį ir pasinėriau į tą šlykštumą. Tą akimirką norėjau save kuo stipriau sužaloti. Norėjau sukišti rankas į verdantį vandenį. Norėjau kumščiais sudaužyt tą veidrodį, taip, kad šukės sulįstų po oda, o kraujas upeliais paliktų kūną. Kurį laiką taip ir stovėjau. Vienas jausmas keitė kitą, pats per ilgai neužsibudamas. Visiškai praradau laiko nuovoką. Kai pagaliau atsipeikėjau, nežinojau kiek gyvenimų nugyvenau stovėdamas prie to veidrodžio. Bijojau, kad jau bus sutemę, tačiau laikrodis dar tik rodė dvyliktą valandą dienos.

Duše atsukau vandenį, bet į vidų nelipau. Toliau stovėjau ir žiūrėjau į veidrodį, tačiau garai greitai užpildė vonią, veidrodis užrasojo, ir nebemačiau to siaubingo atvaizdo. Palaukiau apie penkioliką minučių, o kai buvau tikras, kad Milda jau užmigo, užsukau vandenį ir patraukiau link garažo.

Mašina stovėjo kaip ir anksčiau. Drabužiai kurie uždengė tarpą tarp garažo vartų ir grindų, jau buvo prasisunkę vandens ir purvo. Įlipau į automobilio vidų ir nuleidau visus langus. Kamera staigiai persijungė į pirmojo asmens perspektyvą. Dabar vaizdas nebebuvo stabilus, o kilnojosi aukštyn ir žemyn, kartais pakrypdamas į šoną, sinchroniškai su mano širdies dūžiais. Uždėjau ranką ant raktelių, bet prieš juos pasukdamas pasižiūrėjau į galinio vaizdo veidrodėlį kur pamačiau savo akis. Ką ekrane mačiau vėliau, buvo labai keista, ir visiškai ne tai kas atsitiko iš tikrųjų.

Paralelinis aš lėtai išlipo iš automobilio jo taip ir neužvedęs. Negalėjau žinoti kas jam atsitiko, ką jis suprato ar patyrė, kodėl persigalvojo. Ten jau nebebuvo mano istorija. Jis dar kurį laiką vaikščiojo pirmyn ir atgal, bet į automobilį taip ir negrįžo. Galiausiai susidėjęs rankas ant šonų, jis sustojo priešais garažo vartus. Dar pirmą kartą pamatęs tuos šlapius ir purvinus drabužius prie garažo vartų, pats sau pagalvojau, jog šlykštus reikalas būtų viską sutvarkyt. Tačiau jis tiesiog užsiraitojo rankoves ir igręžė vandenį iš visų rūbų, kuriuos nunešė į vonią ir sukišo į skalbyklę. Visą tą laiką jis lengvai šypsojosi lūpomis. Jis žinojo, kad rūbai skalbyklėje sukels nenorimų klausimų, tačiau jam rodos tai nerūpėjo. Galbūt jis norėjo atsakyt į tuos klausimus. Galiausiai nusiprausęs jis nuėjo link miegamojo.
Jis iš lėto pradarė duris ir tyliai užėjo. Milda jau miegojo. Jis atsistojo priešais langą ir žiūrėjo kaip lietaus lašai teka stiklu. Lietus jau buvo gerokai susilpnėjęs. Galiausiai nurimo ir vėjas. Po medžiu, saugodamasis nuo lietaus lašų tupėjo katinas, kuris iš lėto, vieną po kitos laižė savo letenas. Vos tik jis pastebėjo katiną, paralelinio aš lūpą trūktelėjo į viršų, sudarydama jo veide kreivą šypseną. Jis tikriausiai prisiminė kai Milda iš karto po vestuvių užsinorėjo katės, o man tai atrodė per didelis įsipareigojimas. Tada mes dažnai pykomės. Sunkiai galėjau pripažint jos teisę į nuomonę ar jos egzistenciją. Vos tik Milda apsivertė ant šono, jis pasižiūrėjo į ją per petį, ir nusišypsojo plačiau. Jis labai atsargiai atsigulė jai už nugaros.

- Manau mums reikia įsigyt katę, - sušnibždėjo jis prikišęs lūpas šalia jos galvos.

Milda tik kažką sumurmėjo ir miegojo toliau. Paralelinis aš vis dar šypsodamasis užsimerkė. Žinojau, jog jis neužmigs, niekad alkanas negalėdavau užmigt. Pats nebuvau alkanas, atsiduręs šioje vietoje alkio visiškai nejaučiau. Vienintelis fizinis pojūtis kurį jaučiau buvo šaltis, ypač galūnėse.

Jie su Milda gulėjo lovoje nejudėdami, nors buvau tikras, kad jis nemiegojo, tačiau jis nepadarė nieko, kas tai išduotų. Man darėsi nuobodu. Bandžiau žvalgytis aplink, tačiau nebuvo nieko, kas galėtų nukreipt mano dėmesį. Sukinėjau ausinių laidą aplink pirštą, bandydamas jį kuo stipriau suveržt. Ausinių laidas buvo trumpas, jo ilgio vos užteko tam, kad sėdėti tiesiai - net ir sukant jį aplink pirštą, ausinės šiek tiek nuslinkdavo nuo ausų. Kuo daugiau galvojau, tuo supratimas, jog visa tai buvo bausmė už tai ką padariau su savo gyvenimu, ir už tai ko nepadariau, darėsi vis stipresnis. Prieš visą tai, realiam gyvenime, turėjau daug progų pasitaisyti, daug progų gyvenimą puoselėt, bet nei vienos progos neišnaudojau. Gyvenimas nuleido vandenį, ir kanalizacijos vamždžiais atkeliavau čia. Todėl dabar privalau kentėti. Paralelinis aš tą suprato. Jis suprato kančios bergždumą, ypač kančios kurią sukeli pats sau ir kitiems. Kančios kurią gali kontroliuot. Jis nusprendė viską ištaisyt. Mačiau jo arogantiškoje šypsenoje neapsakomą ryžtą. Tą šypseną amžinai sapnuosiu košmaruose.

Nesiruošiau to žiūrėti, apie tai galvoti. Nesiruošiau patirti gyvenimo jo akimis, iš šalies. Suėmiau monitorių abiem rankom ir smarkiai trūktelėjau išraudamas iš jo visus laidus. Pakėliau jį virš galvos, ir iš visų jėgų paleidau į sieną. Plastiko skeveldros atšoko į šalis. Staiga pajutau užplūdusį silpnumą. Nebegalėjau išlaikyt virš galvos iškeltų rankų, todėl jos suglebusios nusviro žemyn. Elektros srovė nusirideno per stuburą, supralyžuodama mane visą. Prasidėjo konvulsijos. Praradau bet kokią savo kūno kontrolę. Kojų ir rankų pirštų galiukuose jaučiau stiprų tvinkčiojimą. Traukuliai vis stiprėjo. Mano šlaunys bejėgiškai daužėsi į stalo apačią. Rankos trūkčiojo nuleistos prie šonų. Stipriai sukandau dantis. Atrodė visą amžinybę kračiausi kėdėje, tačiau akimirksniu viskas sustojo.

Atsipeikėjau tame pačiame kambaryje. Monitorius priešais mane stovėjo sveikas. Ant sienos nebuvo žymės ten, kur atsitrenkė jo pirmtakas. Fiziškai nesijaučiau kitaip nei prieš tai. Nei gumbų, nei mėlynių ant kūno nebuvo. Man nieko neskaudėjo. Visas tas incidentas atrodė sintetinis, neryškus, beveik užmirštas. Kai įrašas prasidėjo, vėl turėjau žiūrėti tą pačią dieną kaip ir prieš tai. Labiausiai bijojau, jog ta diena kartosis monitoriuje vis iš naujo. Tačiau taip neatsitiko. Stebėjau jų gyvenimą dieną po dienos. Atsipeikėdavau tai ant lovos, tai prie stalo. Dažnai gulėdamas spoksojau į lubas kol neužmigdavau, o tada atsibusdavau sėdėdamas prie stalo, be jokio supratimo kaip ten atsidūriau. Miegodavau tiek pat kiek ir paralelinis aš - kai atsibusdavau prie stalo, vaizdo įraše jis pradėdavo keltis. Kartais, vos tik jų diena prasidėdavo, sugalvodavau sau kas tą dieną gali nutikt, ir ką turėsiu padaryt jei atspėsiu. Tarkim jei jie vakare nueis kartu išgert, turėsiu sulaikyt kvėpavimą ir suskaičiuot iki šimto, arba jei jis tą dieną lis, bandysiu išlaikyt savo svorį ant rankų bent dešimt sekundžių. Dažniausiai tai buvo trivialūs ir nereikšmingi spėjimai, tačiau kartais, kurio nors pokalbio metu, bandydavau atspėti ką paralelinis aš atsakys, bet kuo toliau, tuo rečiau atspėdavau. Per tą laiką jis labai pasikeitė. Jis tapo daug santūresnis ir nebe toks irzlus. Jis išmoko išklausyt ir nebebūt toks kritiškas. Kartais stebint jį, man pasidarydavo liūdna, jog slenkant dienoms, praradau bet kokį ryšį su juo, nors ir žinojau, kad visa tai ką mačiau buvo netikra. Mano realybė buvo apribota tų dviejų kambarių, kol paralelinis aš gyveno savo dirbtinį gyvenimą monitoriaus ekrane.

Po kelių savaičių, prieš pat trečiąsias mūsų vestuvių metines, jie nuvyko į jos tėvų sodybą. Jos tėvus esu matęs vos du kartus. Pirmą kartą prieš mums susituokiant, o antrą - per mūsų vestuves. Nepasakysių, kad jų nemėgau, jie buvo šilti, padorūs žmonės, nors kiek ir santūroki, kartais beveik snobiški, tačiau nesiruošiau vargintis pasilikt namuose, kai jie atvykdavo į svečius, ar prisijungt prie Mildos kai ji važiuodavo aplankyt jų. Pats nepažinojau savo tėvų, todėl man atrodė geras sandoris, jog neprivalau pažint ir jos tėvų.
Sodyba buvo atokiam sklype. Iš vienos pusės ją supo miškas, iš kitos tekėjo upė. Paralelinis aš ten nuvyko nesispyriodamas, nesiginčydamas ir neatsikalbinėdamas. Jų tėvai pasitiko jį šiltai, be jokio paslėpto pykčio. Nebūčiau anksčiau pagalvojęs, jog žmonės taip lengvai gali atleisti tokią įžedžiančią aroganciją ir abejingumą. Ir kodėl neturėtų, juk paralelinis aš buvo jų šeimos narys. Jis buvo vienas iš jų. Paralelinis aš jos tėvų atžvilgių irgi neatrodė priešiškai nusiteikęs. Jis daug šypsojosi. Kalbėdamas žiūrėjo į akis. Gyrė paruoštą maistą. Iš lėto pradėjau jį niekint. Jis man daugiau panašėjo į žmogų kuriam buvo atlikta lobotomija, ar kurio smegenys buvo praplautos. Užverčiau akis kai jis sutiko eit žvejot su jos tėvu. Iš pradžių jie stovėjo ant upės kranto beveik nesikalbėdami. Niekad nesu žvejojęs, todėl paralelinis aš su meškerę elgėsi labai nerangiai. Jam sunkiai sekėsi ją užmesti. Plūduras atsidurdavo jam šalia kojų, arba užsikabindavo kur nors krūmuose jam už nugaros. Po tiek nesėkmingų bandymų, jis vis tiek neprarado savitvardos ir entuziazmo. Tikriausiai būtų bandęs ir toliau, bet jos tėvas viena ranka laikydamas paralelinio aš meškerę, kitą uždėjo jam ant peties ir pradėjo jį mokyt. Jie prasėdėjo ant upės kranto kalbėdami banalybes iki pat vakaro. Kai saulė buvo jau beveik pasislėpusi už horizonto, prie jų prisijungė Milda. Ji atsisėdo šalia paralelinio manęs, ir padėjo savo galvą jam ant peties. Ji atrodė išsekusi, bet laiminga. Jos tėvas susirinko meškeres, ir pasakęs jog susitiks su jais sodyboje, patraukė atgal. Milda pasakė, kad laukiasi.

Paraleliniam aš dabar jau keturiasdešimt metų, man turėtų būti lygiai tiek pat, tačiau nežinau ar laiko koncepcija čia egzistuoja. Laikas čia neturi prasmės. Neturiu kur skubėti, ar kur vėluoti. Neturiu veidrodžio, todėl negaliu pamatyt ar pasikeitė mano veidas, likęs kūnas atrodo nepasikeitęs. Paralelinis aš ir Milda susilaukė dar vieno vaiko, šį kartą berniuko. Dabar jam septyneri metai. Kartais man užspaudžia gerklę, kai pamatau koks jis panašus į mane. Nežinau kiek laiko dar privalėsiu stebėti jų gyvenimą, tikriausiai iki pat galo, kad ir kiek tai truks. Miegodamas daug sapnuoju, tikrai šitą žinau, bet niekad tų sapnų neprisimenu. Gal viskam pasibaigus gausiu šansą sugrįžt, ir kupinas naujų įžvalgų nugyvent gyvenimą iš naujo. Jei taip nutiks, aš pasižadu nedelsdamas sugrįžt čia.
2018-10-28 22:59
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2018-11-18 02:28
og_vslv
ok?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-11-16 22:58
mouthkailash
Nepritariu, kad čia gerai ir reikia plėtoti iki romano.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-11-16 21:19
lllllllll
Pirma pastraipa parašyta pačia geriausia XIXa. įžangine maniera. Tačiau beskaitant vis mažiau kliūna smulkūs kalbos stiliaus netobulumai, tuo tarpu pasakojimo būdas ir pati istorija įtraukia ir nepaleidžia.
Ypač pažymėtinos kinematografinės ir kitos paralelės.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-11-15 11:33
madhurija
Viskas čia kaip reikiant įtraukia, perfectum
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-11-14 20:40
trajektorija
Geras.
Iš esmės pritariu Varnai.
Gal tik pradžia ne visai iškart įtraukia.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-11-10 22:37
varna
Atrodo lengva ranka parašytas ir gerai suvaldytas tekstas. Išvengta detalizavimo kaip ir kodėl kinta būsenos iš čia į anapusinį matymą ir tai puiku - skaitytojas pats gali susikurti tiltus tarp tų perėjų. Tuo pačiu betarpiškai jungiasi pojūčiai, regėjimų laukas su tokiomis detalėmis kaip ausinių laido sukimas tarp pirštų, jos veidą užkritusi plaukų sruoga, platesnių katino ar meškeriojimo kontekstu, žodžiu wow, sužavėjo, Galėtum išplėtoti ir iki romano, manyčiau, 5x5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-10-29 19:22
Nuar
Stiprus apsakymas, įtikinamai skurti personažai. Taupiai panaudoti dialogai sustiprina piešiamą kūrinyje kraupumo atmosferą.
Turėtų būti perkeltas į fantastikos skyrių. Susilauktų daug pagyrimų.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą