Žiemos etiudai

1.

čaižūs kastuvų
mostai
sniegą vertė
į išnykusių tautų kalbas

kurių nesupratom

vyrai su geltonais kombinezonais
mojuodami kastuvais

rodė mums kurčnebylių
gestus

jų įraudę veidai
priminė Marso planetos
šviesą

geltoni gobtuvai dengė
šalčio deformuotas smegenis

jie norėjo kažką pasakyti
skausmui kurčiam pasauliui

juk sako kalba išnyksta
su paskutiniuoju ja kalbančiu

juk sako žmonės išnyksta
kai susitikus
nebėra apie ką kalbėti

2.

ligoninės mantra:
giliai įkvėpk
dabar iškvėpk

giliai įkvėpk
dabar iškvėpk
iš savęs visą tamsą

šaltas
stetoskopas

šliaužiantis nugara
kaip žaltys

gundantis nuryti nuodingas seiles
pajudinti išsišovusį adomo obuolį

pirštai slysta stuburo slanksteliais

lyg karoliukais suvertais
ant nematomo siūlo

neoninių lempų šviesa
baltas angelo chalatas
kišenėje jam prie širdies

kaip figmedžio lapas
šiugžda banknotas

ir aš jau gėdijuos
savo nuogumo 

3.

senas žmogus

susiraukšlėjusia širdimi
ne didesne už džiovintą slyvą

užmiršęs kur jo namai
stovi prie daugiabučio pastolių

pabaiga sugrįžta į pradžią
nelyg uroboras
ryjantis savo paties uodegą

kartojasi viskas

sauskelnės kurias reikia keisti
bedantė burna kurią reikia
maitinti tyrelėmis
košėmis

naujai mokomasi pažinti
seniai per-prastą pasaulį

pamiršti artimuosius
matyti mirusiuosius

džiūgautis angelais
šviesiomis aureolėmis

seno žmogaus kūnas
išsitempia ir vėl susitraukia

raukšlės siaurėja ir plečias
nelyg akordeono klostės

iškvepiant atodūsį
gaudžia

paskutinio tango
akordai