„....Žuvies.“

Apsvaigusi plaukiu
Gyvenimo srovėj
Ir nežinau ar benuplauksiu
Į ten kur neš mane
Ir tuos visus aplink
Gyvenančius šalia, kaip aš
Tokioj pačioj nežinomybėj
Ir laukime kažko
Visai kitokio-tikro
Su žavesiu ir polėkiu gyventi
Ir džiaugtis, kaip tada,
Kai buvome vaikais
O gal mes buvom dideli
Tik buvo maži norai,
Bent geresni tikrai
O, kaip dabar norėtųs viską pakartoti,
Deja, tolyn nuplaukusi - Vaikystė
Negrįžtamai supliaukštelėjo
Uodega - Žuvies.