Rašyk
Eilės (70947)
Fantastika (2141)
Esė (1679)
Proza (10240)
Vaikams (2455)
Slam (55)
English (1079)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 37 (5)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







  Tegu neįtikėtina, tegu, tačiau atėjo laikas, kai ir pragniaužta rankos sauja darėsi kažkuo labai panaši į langą. Žiūrėdamas pro jį matai daug, bet ne tiek, kad pritrūktų proto manyti, jog su tokiu gabalu erdvės ir jos įvairove esi nugyvenęs savo gyvenimą, jog tik tiek jos prireikia, kad su ja pragyventum dar žiupsnelį laiko. Net ir sekundė, akimirka, kurioje šiuo metu esi, neabejotinai pasiųsta iš didesnės erdvės. O šią mintį ypatingai  raiškiai  pradėjo liudyti sauja. Buvo jautru matyti, kai ją  atgniaužant delnas išsilygina, pirštai išsitiesina, pasiruošę sutelktai kartu ir kiekvienas atskirai atsiduoti laisvei ir išeiti į erdvę.
  – Ėgėgė! Kaip čia taip! – sužiurau, o ten vaizdas toks, kad ir langas apsiblausė, prisimerkė lyg gėdindamasis, kad tiek nemažai rytų atitraukęs mane nuo turtingesnių regėjimų.
  – Besarmati, – pasakė iš delno panaši į mane špygutė, – apaktum, uždustum, jeigu ne aš, tačiau sakau: toliau pats su savimi tokiu terliokis.
  Pats? Su savimi tokiu? Terliotis? Su kokiu tokiu?
  – Ačiū, kad bent pragniaužei saują. Įkvėpiau gurkšnelį žvaigždėto dangaus. Tik tiek ir reikėję, kad pats atsiminčiau visą giesmę.  Klausyk, – pasakė nuo delno panaši į mane špygutė ir į dangų pašoko skristi dainavimas:
 
  Mylėjau mergelę pusantrų metelių,
  Turėjau pamesti dėl žmonių kalbelių...
 
  – Ėgėgė! Kaip čia taip, kad ne tik negebu užgniaužti saujos, bet ir nenoriu tai padaryti. Sauja virptelėjo, ausyse pradėjo peršėti. Dieve, kaip visa taip toli toli. Argi galima patikėti, kad tokius tolius galima užspausti saujoje? O ir špygutė argi... argi špygutė? Ėgi, kaip liežuvis taip suktis sumanęs? Taigi piemuo. Tikrų tikriausias. Nuo basų kojų iki sugniužintos kepurėlės ant galvos.
  – Atsiprašau, kad aš tave taip. Ne, tu ne špygutė, – kalbėjau mintyse, kartu nesmagiai atsimindamas, kad nebuvo dainos, kurią būčiau gebėjęs padainuoti pagal jos muziką, pagal jos melodiją. Ši daina irgi nebuvo išimtis, bet toks negebėjimas ją padainuoti pagal natą manęs netrikdė. Buvau įsitikinęs, kad ją prasmingiau, kad ją net būtina dainuoti taip, kaip aš ją dainuoju. Dar iš piemenų nebuvau išėjęs, o jau žiojau burną ir skandalijau ją per visą Šklėrių sodžių ir jo apylinkes:
  – Mylėjau mergelę...
    Ne, ne, jau tuomet aš ne špygutė...
    Dabar šis posmas irgi „kilo“ giedoti mano gerklėje, tačiau laikas giesmei buvo praėjęs. Kaip ir visam Šklėrių sodžiui. Jau ir ten nėra kam išsižioti giesmei. Nėra.
  – O skaityti save, ar  manai, kad yra kam? – atsiliepė nuo  delno per mirksnį iš špygutės ūgtelėjęs piemuo, kartu išlikdamas būti panašus į mane, – Irgi nėra, – ramiai pats sau atsakė, matyt nesitikėdamas iš manęs sulaukti geresnės nuovokos Tačiau jos laikas dar nebuvo praėjęs, nes vis dėlto suvokiau, kad atėjęs prie lango ir turėdamas  už jo tiek erdvės nesijauti esąs elgeta. Žvalgiausi po ją plačiau, toliau negu akys matė. Tačiau smagiausia buvo „pasiganyti“ po šilinių Dzūkiją. Ar dar kas šį kraštą vadina taip – Šilinių Dzūkija  –  ir dabar nesu tikras. O sutikęs taip jį įvardinta raštuose, beveik visuomet suvokiu, kad tai vėlgi mano raštai. Parašęs Tada,  Kažkada, kai savo išvaizda kur kas arčiau špygutės, kuri ir pasiliko atmintyje būti neužaugusi. Tai lopšio, tai  vystyklų žmogus. Ir kol iš  jo nepersikraustęs į batus, į kelnes, į  piemens mundurą tai pagal nuopelnus ir paveiksliukas – špygutė. Tačiau dabar gi...
  – Nemaniau ir aš, kad galėčiau atsikvėpti iš taip užgniaužtos saujos, – prisipažino.
  – Atsiprašau. Su tavimi tokiu jau galima eiti pas mergas.
  – Užtat su tavimi tokiu jau –  ne, – atsiliepė iš špygutės iškuitęs piemuo. 
  Nemaniau, kad galėčiau šypsotis, bet šyptelėjau. Begėdiškai. Be dantų. Ką gi, ačiū, kad neišdaužyti ir tokiu  būdu išbarstyti. Nueitas kelias natūraliai pasėtas ir iškritusiais dantimis, bet man buvo smagu, kad atsitinka, jog ir žmogus teka kaip upė. Kiekvieną kartą jis bent kiek kitoks. Ir kai save sutinki po septynių – aštuonių dešimtmečių negali savęs ne tik pažinti, bet ir patikėti, kad yra taip: ir į žmogų kaip į upę antrą kartą neįbrisi.
 
  Sunku vandenėlį prieš kalnelį nešti,
  Dar sunkiau mergelei, kai žmonės meluoja, – 
                  dainavo ant delno piemuo ir buvo taip kaip buvo.
  Kaip, kaip? Buvo taip, kaip buvo? Na jau!  Na jau! – stengiausi nepatikėti savo akimis, tačiau kad ir užsimerki, o vaizdas dėl to nesikeičia. Piemuo man gerai pažįstamas. Ne daug su kuo tokia pažintimi susietas, o su juo – taip.  Kadais Šklėriai nemaži. Ir Karlonų po juos nemenkai išsimetę, tačiau pažintis per savą kraują visuomet aukštesnė. Ir negali būti kitaip. Savas kraujas netapatus netgi motinos ar tėvo kraujui. Jis turi savo skonį, savo energiją, savo paskirtį ir užduotį. Ir  klausydamasis  piemens dainavimo, sąžiningai žinojau, kad ir  mane plukdo tas pats kaip jo, taigi savas kraujas. Jam irgi regėjosi, kad taip, kaip jis dainuoja, kad jo paties dainai paduota nata yra būtent ta, kuri jai labiausiai pritinka. Ir aš  nemokėjau ginčyti, kad jis, o, vadinasi ir aš nesame teisūs. Savas kraujas betgi, dangau, nepripažįsta nuolaidų, neįmanoma jomis jo nei atskiesti, nei patirštinti, koncentruoti.
 
  Sunku akmenėliui ant kelio gulėti,
  Dar sunkiau mergelei nekaltai kentėti, –
          dainavo nuo delno piemuo per visus Šklėrius iki  aplinkinių sodžių, o gal  ir toliau, gal ir prašokdamas juos – per Dubą  (Marazas),  Piesčius, Senovę,  Daržinėles, Kabelius, Margionis, Kapiniškius, Randamonis. Ir šit pats nepajuntu, kai  išgirstu ir save:
 
  Bars, bars tėvelis, bars, bars tėvelis, bars, bars
  Močiutė neužtars. (2x2)
 
    – Tai bent! – palikdamas mane vieną, nuščiuvo giedoti  piemuo. – Taip bent!  Na, o toliau?

  Sunku vandenėlį prieš kalnelį nešti,
  Dar sunkiau mergelę pamylėjus mesti, –
          nesikuklinau žioti į piemens prašymą. Gerklė pajuto skonį. Iš anų laikų, kai miško daug, bet ir laukų platybių nemažai. 

  Bars, bars tėvelis, bars, bars tėvelis, bars, bars,
  Močiutė neužtars. (2x2)
 
    – Taip bent!  Tai bent! – nesiliovė džiaugtis piemuo, bet  pasilikti mudviem po vieną jau neleido savas kraujas. Jautėme jo stiprybę kartu patikėdami, kad per marias, jūras, per vandenynus, per kalnelius ir kalnus, per visas negandas įtekėsime, įplauksime, įsiskobsime  ar kažkaip kitaip įsibūsime atsiradę į devinto dešimtmečio žmogaus laiką. Ėgėgė, ar girdite? Ne, ne, Dieve saugok,  nesakome, kad  tai lengva, bet reikia. Tai jau savo  kraujo garbės reikalas.
 
  Vandenėlį nešant gali pailsėti,
  Mergelę mylėjus nėr kur pasidėti,
  Bars, bars tėvelis, bars, bars tėvelis, bars, bars,
  Močiutė neužtars. (2x2)

  – Nėra aukštesnio dalyko, įkelto danguje, kaip žmogaus delnas. Nėra, – kažkas jautriai pakuždėjo į sielą ir man nereikėjo nusistebėti: ką? Ir aš jau ant delno?
  [Iš „Kelionių po Savęsp (Ašašai) “]
2018-10-03 19:25
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2018-10-05 15:26
Luiza Šarlotė
Nėra aukštesnio dalyko, įkelto danguje, kaip žmogaus delnas.

Išminties diktuojami žodžiai. 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą