Tu

Neužverk durų,
prisėsk, išgersime arbatos,
įkvėpsiu giliai jos aromato,
vėl matau pievą, žolę
ir tavo mėgstamiausias gėles.

Nenusimink, aš tuoj sugrįšiu,
tuoj tuoj, na dar palauk,
dar valandėlę, dar minutėlę,
ak, kad vėl taip sustotų laikas,
leisk dar jame pabūti...

Ir debesys lėtai plaukia pro šalį,
Galėčiau juos visą dieną stebėti...
Tu nenustoji manęs stebinti.
Lyg viskas jausta, lyg patirta,
bet ir vėl nauja.
Tu mano amžinybėje.