*225309172018

Push enter - go online.
Naujas:

grįžęs iš laiptinės, nė nežiūrėdamas į ekraną įsijungiau šį langą.
Jog pratęsti tą pačią mintį, kurią dėsčiau popieriuje,
Savo kasnakčiuos užrašuose, kuriuos galime pavadinti iššūkiu ar panašiai kaip populiaru.
Tekstas būta, apie gyvenimą. Apie gyvenimą, kuris praėjo ir gyvenimą kuris laukia.
Rodos kai pamiršti šiandieną, tai daug kas pasidaro lengviau,
Nepaisant to, jog tik kasdienybė tik dabar formuoja mus, ir kaip ten rašiau,
kasdienybė mūsų veiduose vagoja gyvenimą.
Čia aplankė tyla.
Sakiau, kad kaip be bus, man pavyks įgyvendinti planą.
Tai žinojau visada ir nėra nieko, kas galėtų mane sustabdyti.
Bet net ir įvykdžius šį planą - atsakymas lieka vienas ir tas pats -
Visa tai yra skausmas. Vien tik skausmas.
Giliausioje kūryboje yra skausmas. Gyvenimas yra kančia.
Ir kur nori tu bėk, kaip nori tu meluok ir slėpk, akyse vis tiek lieka ta viena, ta pati paslaptis.
Prabėgo kone keturi metai, kai sugebėjau atversti naują gyvenimo lapą,
Ir per šiuos ketverius metus sugebėjau linija išvingiuoti tą patį - s k a u s m a s.
Ar ne ironiška?
Nes žmonės gatvėje skubu. Žmonės susitikę skuba. Visur anie skuba, arba bent jau aš skubu. Skubu, kad nespėtų pažvelgti ir paklausti kas už tų akių.
Ar neironiška tai? Kad nors visi siūlo vaistus, kurie padeda pamiršt, bet nepadeda išgyti. Nors visi jaučia tą patį, niekas apie tai nekalba. Visi šneka tik apie tuos nelaimingus, kurių gyvenimas ar bent gyvenimo sąlygos yra kančia, nors jų veiduose, dažniau atsiranda šypsenos. . .
O kas pas mus? Pas mus veidai šalti it tikint jeigu tu stovi (bėgi) akmeniniu veidu tai bent jau nemeluoji. Rodos šypsena būtų per daug įžūlu.
Nors iš kitos pusės ko mums trūksta? Ogi praktiškai visko. Visko kas susiję su žmonių „tarpusavio santykiais“ tai kaip ta banalioji jau facebook'o „filosofija“ taria - mums trūksta to kas yra svarbiausia pasaulyje.
O jeigu manote, jog esu melagis - tai ar išties - nors vienas iš jūsų, kai lieka tyloje, o dar geriau vieni vakare. Kai žvelgiate tuščiu žvilgsniu pro langą - ar nejaučiate šio skausmo? Ar jūsų pasaulis jau per daug skuba, kad turėtumėte laiko pažvelgti/pajusti? Ne, jūsų pasaulis tikrai tiek neskuba, nes kitu atveju ir skaityti šį tekstą nebūtų kada...

Kas per velniava. Jog skausmas esti taip nepopuliaru.
Ir ta kančia, kuri persmelkia veidą, privalo būti taip giliai paslėpta...
Kodėl pasaulis taip bijo bepročių?
Ką daryti po to, kai tokiu tampi?

Štai, ji rašo, kad metas eiti miegot.
O aš ir nieko neklausęs einu pasitikti rytojaus 

225309172018