Iš pakraščio, kur
susilieja
Žuvėdrų gatvė
ir žioruojantis dangus,
kaimynas išneria
lyg erškėčio krūmas
apsnigtas
ir karšinčius jo šuo...
Liūdni senatvės pranašai
pro klegesį vaikų
akis nuleidę iriasi,
rimuoja savo
žingsnelius...
Tarsi drugiai
pro tirštą miglą
plazda
vis nesibaigiant žiemai
į eilėraštį
sušilti...