Kaip mes atsitinkam?

Kaip senoj fotografijoj: pirmiausia pamirštam vardus. Išblykšta veidai, dingsta akys, lūpas perdžiūvęs popierius užčiaupia amžiams. Pirmiausia pagelsta, kaip rudenio lapas, paskui paruduoja, nupilksta, sunyksta pasiilgtas tavo paveikslas. Ir žodžiai kitapus: lieka tik „...tavo...“. Bet, kas jis… jau niekas nesako... nei kitam, nei kodėl: kaip ant kapo užritina akmenį. Amen. Taip atsitinkam laike, kai neišgalim jo savyje išsaugot. Vienas kitam. Arba kitame. Deja... 
Viską sudėjau, gražaus ir gero, blogo ir pikto... į dešimties metų dėžutę, spygliuotus erškėčius, vienatvės vakarus, beprotiškas naktis, asfalto likučius ant bato, sekmadienius kvepiančius pyragais... nurinkau tuščius puodelius penktadienio vakarų, ir visas kasdienybes be gal... iššlaviau visas kertes, kampus, nužėriau trupinius... ir viską.
paleidau į putojančią upę. Buvo... nugarmėjo, žvangėjo... kol visai išnyko... atsisukau į tave, atidžiai pažiūrėjau į akis... ten nieks nebegyveno... viskas spindėjo švara, tvarka ir begaline ramybe... atsidusau, seniai taip reikėjo.
ir manęs ten nebėra...