Grafomanija – sunki ir neišgydoma priklausomybė, išdarkanti žmogaus asmenybę ir psichiką. Kaip ir visas manijas, ją įtakoja genas arba susiklosčiusios gyvenimo sąlygos: neturėjimas kam išlieti savo kliedesių, ambicijos tapti literatūrinio pasaulio įžymybe. Mano polinkį į grafomaniją nulėmė iš tėvų paveldėta pavardė – Mūzaitė. Jeigu lemta būti Mūzaite, tai kodėl negalėčiau tapti kieno nors Mūza? Taip ir pradėjau svilti prie visų menžmogių siūlydama jiems savo senstantį kūną ir butelį. Pirmiausia prisiplakiau prie gatvės muzikanto. Šis tampo Šiaulių bulvare armoškę, o aš kaišioju praeiviams prie nosies kepurę, paskui už žvangančių saują nuperku bambalį ir draugiškai išgeriame. Bet mano išrinktajam to neužteko – paprašė šalia padėti kepurę ir dainuoti. Deja, po pirmojo bandymo net varnos nuo medžių viršūnių pasišalino, ne tik gatvės praeiviai. Teko ieškotis kito menžmogio. Susiradau akmentašį – paminklų ir antkapių meistrą. Iš pradžių jam baisiai patikau – norėjo akmenyje įamžinti mano moteriškumą. Deja, kai apsinuoginau, padėjo darbo įrankius, mat, dingo įkvėpimas: neturiu nei krūtinės, nei sėdynės, o vietoj liemens – bent keli gelbėjimosi ratai. Tiek to. Dar ne pabaiga. Nulėkiau į foto saloną – įkvėpsiu menžmogį fotosesijai. Bet ir vėl patyriau fiasko. Pasirodžiau jam nefotogeniška, nes nutaisiau Erlicko šypseną ir tą dar prisidengiau delnais. Negi rodysiu išpuvusius dantis, dar priekinius. Beliko pasidaryti stulbinančią tinkinę veido apdailą, apsirengti visomis papūgos spalvomis švytinčiais rūbais ir nuskuosti pas dailininką, kad šis, įamžinęs mane savo drobėse, jas parduotų ir man nupirktų, kaip tas gruzinas pravažiuojančiai aktorei, milijoną rožių. Deja, dailininkas neturėjo tiek daug dažų, kad galėtų drobėje išlieti mano daugiaspalvį grožį – dažai jau buvo išmainyti į ką kita. Su aktoriais irgi bendros kalbos neradau – atrodžiau jiems be kaukės. Tokių jie nemėgsta – slegia profesiniai pavalkai. Po ilgų nesėkmingų ieškojimų priėjau prie išvados: aš pati turiu tapti sau Mūza. Ir taip ėmiausi rašliavos. Būti grafomane nėra sunku. Knygoms leisti neturiu nei pinigų, nei tikslo – juk niekas jų nepirks ir neskaitys. Bet mano kūrybinių perliukų prikimštas pilnas feisbukas. Galiu rašyti, ką tik noriu, net su gramatinėmis ir stiliaus klaidomis – juk ir čia niekas neskaito. Tik iš mandagumo koks nors buvęs jaunystės gerbėjas, bendramokslis, kaimynas, sugėrovas ar šiaip išsiauklėjęs žmogus uždeda tą pakeltą nykštį. Palaikinkite ir jūs, nepatingėkite.