visi išėjo,
net ir tyla...
ramybė.
o jis altoriui
gėlę paliko.
niekas neplojo,
nepadėkojo,
o jis nuskintajai
maldą kalbėjo.
vandeniui, žemei, dangui.
sulinkęs prie mažo,
leino kotelio
klãusė tyliai:
ko taip spurdi širdie?
na ko gi?
juk nebėr jo,
nebėr į dangų išskridusio strazdo,
kartu su paskutiniu
ryto rūko rasos lašeliu.