„*“

visi išėjo,
net ir tyla...
            ramybė.

o jis altoriui
gėlę paliko.

niekas neplojo,
nepadėkojo,
o jis nuskintajai
maldą kalbėjo.
vandeniui, žemei, dangui.
sulinkęs prie mažo,
leino kotelio
klãusė tyliai:

ko taip spurdi širdie?
na ko gi?

juk nebėr jo,
nebėr į dangų išskridusio strazdo,

kartu su paskutiniu
ryto rūko rasos lašeliu.