Rašyk
Eilės (72287)
Fantastika (2174)
Esė (1688)
Proza (10358)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 3 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Meškiukas Meškiukas

Pasaka be galo (2)

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Juodulis piktai akimis nudelbė Anę. Ūsai vos pastebimai virpėjo iš pykčio.
- Na kaip taip...
Jis mostelėjo ranka ir prikando lūpą, suvokdamas, kad vis dar negali priversti save šaukti ir rėkti ant Jos.
Nors augo trys stiprūs ir galingi sūnūs, tačiau vis tiek labiau už viską mylėjo jaunėlę dukrą. Buvo linkęs geresnį kąsni nuplėšti nuo likusios šeimynos, kad tik jai -  Anei, galėtų duoti visa kas geriausio. Ir dabar, matydamas ją visą purviną, apsirėdžiusią dumblu ištepta nauja suknele, aštrių šakų nubraižytais skruostais, tuo pačiu metu ir širdo, ir liūdėjo.
- Eik. Nusiprausk. Bet, -jis piktai pagrūmojo pirštu, - paskutinis kartas - vėl grįši tokia, apvilksiu drobiniu maišu ir basą paleisiu. Mano kantrybė irgi ne begalinė.
Anė tik atmestinai palinksėjo ir nukurnėjo link kamaros.
- Ar girdėjai ką sakiau?
- Girdėjau, girdėjau, tėveli, -linksmai sučiauškėjo dukra, - bet kad tu žinotum ką aš mačiau.
Juodulis piktai atsikrenkštė. Į žvilgsnį sudėjo visą, laukan besiveržiančią, rūstybę. Mergaitė nutilo. Dvejodama nužvelgė tylinčią, akių taip ir nepakėlusią motiną.
- -Nenoriu nei žinot, nei girdėt. Niekada, - piršto mostu pabrėžė paskutinį žodį.
- -O gi Kunigaikščių Stulpus, - greitai žodžius išbėrė, lyg pati išsigandusi savo paiko užsispyrimo, - O jau didumas. O kokie lizdai pačiame viršuje, - atsidususi, baukščiai nužvelgė tėvą, - gaila, kad nematei.
Pastypčiojo vietoj. Visa povyza rodė, kad nori tiek išsipasakot, kad nors plyšk. Bet, pagaliau, susitvardžiusi, atsainiai nusibraukė pakaušyje prilipusį glitų ąžuolo lapą ir pranyko priemenėje. 
Užsitrenkus durims, Juodulis griežtu žvilgsniu nudelbė savo pačią - liauną, bet veido skaistumą jau praradusią moteriškę.
- Na kvailioja vaikas, baisus čia dalykas. Pats tokio amžiaus būdamas avių spiras į tuščius ąsočius mėtydavai. Ar ne taip buvo? Pati mačiau. Dar erzinau, kad..., -ji mįslingai nusišypsojo, lyg prisiminusi kažką gero.
- Gal ir taip, -visas išraudęs, ūsus papūtė Juodulis, - bet aš nesibasčiau kur nereikia. Čia tas – Piemuo...
Berniūkštis jam nepatiko nuo pat pradžių - mažas driskius, nuolat ieškantis bėdų, kišantis nosį, kur jam nepridera.  Purvinas, apskretęs, kažkoks paliegęs, tiesiog - pagaikštis, kuris tuoj pat perlūš.
Bet visa tai dar buvo galima pakęsti. Iki to vakaro, kai grįžusi Anė ėmė čiauškėti apie Sengirę, keistus sutvėrimus ir dar keistesnes vietas. O, koks jis buvo kvailas, kad iškart nesuprato kur link viskas sukasi ir iškart neuždraudė  jaunėlei dukrai susitikinėti su tuo valkatų vaiku.
O tada, diena su diena ir atėjo laikas, kai galėjai sakyti nesakęs, o Anė kaip neklausė, taip neklausė. Tik klusniai linkčiodavo galva, klausydama tėvo pamokymų ir, pirmai progai pasitaikius, žiūrėk –jau ieško, kaip išsprukti iš namų. Net savų darbų nebeatlikdavo. Kurių, tiesą sakant, ir taip buvo mažai. 
- Tu kalta, -pagaliau nusprendęs, tvirtai rėžė Juodulis pačiai, -reikėjo nuo mažens žiūrėt. Vis tiek namuose būni. Kodėl pražiūrėjai?
- Ką? -išpūtė akis Juodulio pati, -galvoje pasimaišė? Darbininkas didysis atsirado. Jei ne aš, -ji dūrė pirštų į klėtį, -tos savo mašinos neturėtum, vilną karštum kaip tavo nusmurgėlis tėvas - rankomis. Kas tris sūnus išnešiojo ir užaugino, o kas taip tavo mylimą dukrą išsūpavo? O ką gaunu? Priekaištus. Kada paskutinį kartą...
Nenorėdamas jos daugiau klausyti, Juodulis numojo ranka ir palikęs piktai šnekančią pačią, išlindo į kiemą.
Gaiviam vakariui nupūtus prakaituotą kaktą, po keliu akimirkų jis atlyžo, tačiau iš didelio savo išdidumo taip ir nepasiryžo grįžti ir atsiprašyti pačios. Dar čia kaimas to nematė - prieš bobą keliais eis.
Sugraibęs kišenėje pypkę, viena ranka ją lėtai prisikimšo ir mąsliai įsistebeilijo į dangų. Užsigalvojo. Leido sau nusišypsoti. Ot pykdavo paikoji Kazlienė, radusi ąsotį, pilną spirų. Tik, gaila, kad taip kvailai įkliuvo jos sūnui – šiek tiek dramblotam ir kvailokam bernui...
Taip ir neprisidegęs pypkės, vikriai atsistojo ir nužingsniavo link klėties.
Tris sūnus rado ten, kur ir tikėjosi – užlindusius už vilnos karšimo mašinos, suodinomis rankomis besidalinančius pustuštį butelį. Nosį sukuteno stiprus rugio kvapas.
Sūnūs buvo per daug išaugę, kad susigėstų, tačiau vis tiek dar prisibijojo sunkios tėvo rankos. Žvilgčiodami iš padilbų, neramiai susižvalgė.
- Pasišnekėt reikia, - nukreipdamas akis į aprūkusius šiaudus po ilgos tylos akimirkos tarstelėjo Juodulis, - po to užbaigsit.
Nusivedė Juodulis savo sūnus per visą kiemą link svirno. Danguje tyliai cypsėjo šikšnosparnis. Žolėje palei pat pamatus šnarėjo žaltys su šeimyna. Kada paskutinį kartą jam buvo padėto pieno? Juodulis trumpam paskendo mintyse, nejučiomis įsikasdamas užgesusią pypkę.
Pienas po svirno akmenimis. Rūgščių obuoliukų sauja po vežimu. Rusenančių kadagių ryšulys prie pirties. Grubiai peiliu nudailintas stabukas po lova. Atsiminimai užgeso kartu su tikėjimu.
Juodulis pirštais tvirtai sugnybo paprastą metalinį kryželį ant kaklo ir atsitokėjo. Kūną užplūdo lengva euforija. 
- Ar tėvą su motina mylit? -atsigręžė į sūnus, plakdamas juos piktu žvilgsniu, -aišku, kad mylit. Pabandytų būti kitaip. O seserį? Ar seserį mylit?
Sūnūs vėl susižvalgė tylomis. Vyresnysis – Gluosnis, sutrūkčiojo plačiais pečiais. Jaunėlis -Anupras- vos pastebimai prasižiojo, bet taip nieko ir nepasakęs vėl susičiaupė. Tik Vytenis, kiek padvejojęs, išsitiesė.
- Tai ar mylit seserį?
- Mylim.
- Tai kodėl, -Juodulis košte košė kiekvieną žodį, - jos nesaugot? Kodėl jūsų sesuo trainiojasi su kažkokiu valkatėle? Kai turguje, tai patys pirmi nosis gurint, o kai čia...
- Tai ką mes čia... vaiką, -stebėtinai plonu balsu numykė Gluosnis ir iškėlė savo stambius kumščius, - bakst ir neliks nieko.
- Tegul ir nelieka. O jums kas darbo? -nustebęs išsižiojo Juodulis, - Aš to Piemens nei matyt, nei girdėt nenoriu. Ne tam ją auginau ir mylėjau, kad galą jauna gautų ar, neduok Dieve...
Broliai tylėjo. Juodulis nužvelgė mingančius laukus, pypkę padaužė į delną.
- Jei vėl išvysiu Piemenį akyse, botagu perliesiu taip, kad ką ten atsisėst – vaikščiot negalėsit.
Tėvui nuėjus, iš patvorio išlindęs šuo, bailiai suinkštė ir nukurnėjo per kiemą. Bernai tylėdami spoksojo į žemę, plikas savo pėdas. Ūpo pabaigti degtinę nebebuvo. Tarsi kas vienu rankos mostu visą gerą nuotaiką būtų nuėmę.


Senis pirštu surinko visus iki paskutinio duonos kąsnelius. Pavertęs lėkštę įdėmiai nužvelgė ar neliko bent mažiausio trupinėlio ar riebalų, kuriuos kruopščiai išlaižė, lašelio. Patenkintas tuo ką pamatė, lėkštę padėjo ant žemės ir pasitrynė lūpas.
Jau kurį laiką dundesys, sklindantis iš laiko, buvo nurimęs. Patalpos viduje tvyrojo palaiminga tyla. 
Retkarčiais prasiverdavo durys ir vidun baukščiai įslinkdavo keletas berniukų. Jei tarp jų buvo ir mergaičių, nebūtum atpažinęs – visi plikai nuskusti, geltonomis akimis, laibi, apmauti vienodomis pilkomis kelnėmis, aprengti neišvaizdžiais, bet tvirtais lininiais marškiniais. Visiems ant kaklo po vėrinį su gintaru.
- Gyveno kartą Kunigaikštis. Ir kartą jam balsai galvoje liepė pasėti mišką, kuriame..., -Senis primerkė akis ir atsikrenkštė, - ne, palaukit. Juk ne apie Kunigaikštį pasakojau? Apie ką aš ten...
Eidamas ratu aplink kambarį kurį laiką mirtinoje tyloje murmėjo keistus žodžius, ranka braukdamas per vienodai nuskustas galvas.
- Ak taip taip, -jis tėkštelėjo sau delnu į kaktą, - Broliai.  Trys sūnus. Vienas už kitą tvirtesni. Muštynėse visada pirmi, išgertuvėse ir mergų kirkinime taip pat. Be galo gerbiantys tėvus, nors ir nebūtinai juos mylintys. Pagarba ir meilė tai du skirtingi dalykai. Tačiau šįkart tėvo paliepimo griebėsi ne iš meilės, o iš baimės. Dar niekada broliai negirdėjo taip šnekančio Juodulio. Gal šiaip ir nebūtų klausę tokio paliepimo – gi kaimas ką pasakys, kai išgirs kad tokie bernai vaiką negyvai uždaužė. Bet ir nepaklausyt nedrįso. Tėvas, ypač išgėręs savo gamybos trauktinės, kartais visai patrakdavo – puldavo kas po ranka papuolė.  Taip jų galvose ir radosi keistos mintys, kurių visi trys gėdijosi. O galvojo apie vieną – ar po visko į upę įmesti, ar užkąsti kur nors. Laukuose nepaliks, dar kas užeis ar laukiniai žvėrys visus vidurius iki pat kaimo ištampys. O, jei iki Sengirės nutempus. Arba pamesti ir arklius pabaidyti ir sakyti, kad negyvai užtrypė. Kas ten ką labai žiūrės. Maža kas nutikdavo piemenaujant.


Užtiko broliai Piemenį visai vakarop, šalia šaltinio, kur, nežinia kodėl, jis mėgdavo ten nusnausti. Apstojo ratu taip, kad tas nespėtų pasprukti ir neramiai susižvalgė. Ir taip ilgai dvejojo, kad nepastebėjo kaip Piemuo prasibudo ir nustebęs įsmeigė žaižaruojančias akis į brolius.
Išsigąsti neišsigando nė trupučio. Tik smalsiai įsistebeilijęs atsistojo, gniauždamas kumščius kišenėse.
- Tu čia geriau jau nešdinkis, - Vytenis mostelėjo ranka.
- Taip, nereikia mums čia valkatų, -įsidrąsinęs įsiterpė ir Anupras.
- Nu.
- Gerai man ir čia, -be mažiausio jaudulio atsikirto Piemuo.
- Drąsus ko tai, -nežinia kokio įniršio pagautas pro dantis žodžius iškošė Vytenis, - laikyk tu jį, Gluosni, paaiškinsim kitaip. Bėgsi iš čia neatsigręždamas.
Gluosnis ištiesė ranką ir aiktelėjęs tuoj pat atitraukė.
- Kuris pirmas?
Broliai sustingo vietoje, bejėgiškai spoksodami į blykstelėjusio peilio ašmenis, kurie ir perrėžė Gluosnio pirštus. Labai trumpam nuslopo užviręs kraujas.
- Vidurius paleisiu pirmam prilindusiam.
Anupras iš kišenės išsitraukė lenktinį peiliuką. Peiliukas pasirodė esąs perpus mažesnis nei Piemens.
- Na čiupkit, čiupkit jį, - dairydamas storesnio pagaikščio ragino Vytenis dvejojančius brolius, - mes jį čia vienas du, šuo nesulos. Arba akmenimis. Kaip šunį. Ką tėvui pasakysit? Kad berniūkščio išsigandot? Čiupkit gi.
Nė vienas nesujudėjo. Tolumoje, pačiame lauko pakraštyje, sukaukė šunys. Pratisai, ilgesingai, kraupiai. Vytenis papurtė galvą. Tyla slėgė. Gulė ant pečių, spaudė karštą galvą.
Su kiekviena prabėgančia akimirka, Vyteniui vis stipriau virė kraujas. Tėvo nuolatinis raginimas tapti vyrais, lyg jie tokiais nebūtų.  Ironiška šypsena padarius bent mažiausią klaidą.  Jį atstūmusi merga, paniekinančiai išvadinusi buožgalviu. Skaudžiai nudegęs dilbis. Ryte, nežinia ko prisisapnavęs, į pliką kulną įsikandęs šuo. Ir dar čia- kažkoks berniūkštis. Stovi keistai atmetęs rankas, spokso šaltu, niekinančiu žvilgsniu. Kietai, pašaipiai išriestos lūpos, purvini sugniaužti kumščiai, šukų nematę susivėlę plaukai. Ir dėl jo, tik dėl jo, tėvas ant jų širdo. Negerbė.
Vytenis pats pirmasis ir neišlaikė – pakėlė aštrų, nežinia iš kur čia atsiradusį titnago gabalą. 
Smogė. Smogė stipriai, plačiai užsimojęs, sutelkęs visą jėgą į tą nedidelį aštrų akmenį. Smogė negalvodamas kas nutiks po to. Kūną užliejo aštrus, pagiežingas kraujo troškimas.
Viena akimi regėjo užsimojusį Gluosnį, nežinia iš kur lazdą pasigriebusį Anuprą.
Užgulė jie piemenį, trankydami kas kuo galėjo – lazda, akmeniu ar kumščiais. Beveik nejautė vikriai nardančio Piemens peilio, o jei šalia būtų kas stovėję, net dėmesio nebūtų atkreipę. Ir, tik pajutęs aštrų smelkiantį skausmą, Vytenis atsitokėjo ir atšoko.
Peilis, kiaurai perskrodęs delną, dabar vos pastebimai virpčiojo žaizdomis nusėto Piemens rankoje. Gailiai aimanavo už kojos susiėmęs Gluosnis. Anupras, nustebęs spoksojo į nurėžto skalpo gabalėlį, nekreipdamas dėmesio į veidu tekantį kraują.
- Ar... dar... norit, - sunkiai alsuodamas išspaudė Piemuo ir mostelėjo peiliu, - visus... visus tris... papjausiu... ir iš dantų... karolius, karolius... padarysiu. Ir Anei padovanosiu.
Piktai tolumoje lojant šunims, broliai apsisuko ir, vienas kitą prilaikydami, nupėdino taku. Kartas nuo karto atsigręždami ir nužvelgdami Piemenį, kuris visą laiką taip ir prastovėjo – atkišęs į priekį peilį, viena koja įsibridęs į šaltinį. Žaizdotas, kruvinas, perskelta galva, bet tarsi išaugęs, ūgiu susilyginęs su akmeniu už nugaros.
Šaltukas ir lipnus prakaitas, sumišęs su krauju, plonu lataku nuslinko Vytenio nugara. Užsimerkė, tačiau prieš akis vis dar šmėžavo tos šaltos ir anaiptol ne vaikiškos akys. Kažkas jose buvo nenusakomai žiauraus.

Stirninas, plačiai, išsišakojusias ragais, romiai stebėjo samanomis brendančią Anę. Žmogaus neišsigandęs gyvūnas vos pastebimai krustelėjo uodegą ir vėl įniko šlamšti jaunus asiūklius. 
Mergaitė tik akies kraštu nužvelgė stirniną, atsargiai perlipo skruzdes, keliaujančias nuo savo skruzdėlyno iki šerno gaišenos. Ir nužingsniavo toliau.
Tankmėje, kur vešėjo susipynę kadagiai, skambėjo verksmas. Gailus, skausmingas, pilnas liūdesio ir pagiežos.
Šįkart ji neišsigando palinkusio, išsišakojusio seno gluosnio. Piemuo taip niekada ir nepaaiškino – veidas ten paties medžio ar išskaptuotas žmogaus rankos. Bet, einant pro šalį, nuolat kankindavo jausmas kad esi stebimas piktų akių. Kad štai tuoj ištįsusios šakos pagriebs ir iškėlusios aukštai į dangų, svies žemyn.
Anė baukščiai linktelėjo galva ir, kiek padvejojusi, prie kamieno, ant lygaus rudo akmens, padėjo saują gilių, kurių prisirinko iš po ąžuolo šešėlio.
Klevas krustelėjo, girgžtelėjo storu kamienu. O gal tik vėjas sujudino šakas. Negalėjai būti tikras.
- Čia... jums, -nedrąsiai išlemeno mergaitė ir peršokusi žemę pramušusią šaknį, lengviau atsipūtė.
Kadagyną pakeitė lazdyno giraitė, už kurios jau vešėjo beržai. Prisiminusi ką pasakojo Piemuo, kirtimą, su pajuodusiais, kadaise paliktais pūti, kelmais, ji perbėgo greitai. Užsidengusi ausis delnais.  Bet net ir per juos girdėjo tylius moteriškus balsus. Drebantys, tylūs, sekantys lyg tai lopšinę, lyg tai murmantys padrikus žodžius. Aidas, atsitrenkęs į medžių sieną, grįždavo atgal. Atrodė, kad balsai tai čia pat, už nugaros, tai nutolę, pasislėpę gilioje žolėje. Smilgų kotai šnarėjo ir drebėjo.
Kirtimui pasilikus už nugaros, pėdos giliai prasmego išdžiūvusių spyglių patale. Į viršų tįstančios pušys, plikomis šakomis siekė, regis, patį dangų.
Čia buvo tylu. Taip tylu, kad galėjai girdėti, kaip gyslose teka kraujas, kaip stuksi širdis, kaip gurgia skrandis, traška sąnariai. Ant plikų šakų tupintys juodi paukščiai pailgais lenktais snapais, tyliai stebėjo mergaitę. Kartais kuris vienas plačiai išskėsdavo sparnus, palaikydavo juos saulės atokaitoje ir vėl suglausdavo.
Ir, tik pasiekusi Ežerą, Anė suprato, kad visa kelią per pušyną žingsniavo sulaikiusi kvapą. Triukšmingai įkvėpė oro ir apsidairė. Verksmas, pasiekęs aukščiausią natą, nutilo. Vienu ypu.
Ant ežero krano sėdintis Piemuo atsisuko. Akys buvo paraudusios. Bet sausos.
Anė ratu apėjo dilgėlyną.  Nusiskynė kelias avietes. Uogos buvo saldžios, sunokusios, stambios tarsi maži akmenukai.
Nieko nesakydama ji atsisėdo šalia berniuko ir ištiesė vieną uogą. Piemuo kiek sudvejojęs uogą įsimetė į burną.
- Skanu.
Mergaitė iš padilbų nužvelgė pusnuogį Piemenį. Kūnas buvo nusėtas stambiomis mėlynėmis ir kraujosruvomis. Atrodė tik šiek tiek geriau už brolius,  iš kurių vienas iki šiol galavosi nuo gilios žaizdos peiliu į paslėpsnius. Jie užsispyrę kartojo, kad susipešė su iš kažkur atklydusiais nežinomais bernais. Regis tik viena Anė jais ir nepatikėjo. Tėvas pritariančiai linkčiojo, kartodamas, kad nėra ko svetimų šunį į kiemą leisti, o motina, kaip visada- visą laiką pratylėjo. Jei ir turėjo kokių minčių, garsiai jų neišsakė. Tik vis dangstė plaukais kairę veido pusę.
Tylėjo ir Anė. Nieko neklausinėjo. Nujautė, kad Piemuo to ir nenorėtų.
- O čia tylu.
Jis tylėjo. Pasėmęs juodo vandens, palaikė iškėlęs delne ir praskėtęs pirštus leido jam išbėgti.
- Kai užaugsiu, aš čia pasistatysiu namą...
Berniukas atsistojo ir pliku kulnu nubrėžė gilią liniją smėlyje.
- Čia bus prieplauka. Dešimties pėdų ilgio. Giliai suleisiu polius, kad nenuplautų. Čia tokios audros kartais kyla, kad tik laikykis. Turėklus išdrožinėsiu tokius, kad atrodys kaip susirangiusios gyvatės. Ir auksu nudažysiu, o vietoj akių – blizgantys stikliukai. Šalia bus pastogė – bus ten ir rogės, ir valtis plačiu dugnu. Valtis balta, tik balta. O suolas minkšta gelumbe išmuštas...
Anė klausėsi tylėdama. Piemuo taip įtaigiai pasakojo, nepamiršdamas nė mažiausios smulkmenos, kad net užsimerkti ir įsivaizduoti nereikėjo – ir taip visas prieš akis stovėjo. Lyg miražas, pakilęs iš Ežero gelmių. Su kiekvienu žodžiu bendras vaizdas vis ryškėjo, galėjai įžvelgti vis daugiau smulkmenų. Piemuo mojavo rankomis- lyg piešė, lyg traukė pasaką iš savo galvos.
- ... takas išgrįsiu lygiai akmenimis, o kraštus, tik paklausyk, Ane, kraštus – pusiniais rąstais sutvirtinsiu. Ir kas penkios pėdos po stulpą su žibintu – net ir gūdžiausią naktį pakeleivis matys ir žinos kur einantis, nenuklys į laumių rankas. Ir aplink namą dideliu ratu deglai, -jis išskėtė plačiai rankas, - kad neitų negeros ar pasiklydusios dvasios vidun. Nebent pats pasikviesčiau. O namas -ohoho bus...
Užvertusi galvą mergaitė pažvelgė į tamsius debesis, užklojusius dangų. Milžiniškais kamuoliais jie ritosi vienas per kitą, o susidurdami švaistėsi begarsiais žaibais.
- ... asla bus ne plūktinė, o raudonomis plytomis išklota – lengviau iššluoti suneštą purvą, o ir gražu. Be to – vasarą bus kojoms vėsiau, o žiemą – šilčiau, nes toje vietoje, po žeme, duonkepę įrengsiu. Tokio dydžio, kaip pas Kunigaikščius būdavo. O gal ir dar didesnę...
Debesys jau nebe stumdėsi tarpusavy, o daužėsi vienas į kitą. Gūsingas vėjas palietė medžių viršūnes, nupurtydamas paukščius nuo šakų, suplakė lapus, laužė sausas šakas ir nuskriejo Ežero paviršiumi. Juodas ir nepermatomas vanduo suraibuliavo bangelėmis, suputojo, tarsi kas kiltų iš gelmių ir pasišiaušė. O Piemuo vis dar piešė rankomis ore, pasakojo kokio dydžio namą turės, kiek kambarių, kokio puikumo krosnis bus ir koks  puikus kambarys, kuriame svečius sutiks.
- Ar girdi? -Anė atsargiai timptelėjo Piemenį už skverno, - matai kas dedasi? Man baisu.
Jis nutilo ir atsimerkė. Ore kabėjęs mirguliuojantis vaizdas išnyko. Nupūtė jį šaltas vėjas.
Plykstelėjo dar vienas žaibas, ir antras, ir trečias. Bet vis dar be garso. Kiekvienas žybtelėjimas nušviesdavo riebus, juodų debesų šonus. Jie pūtėsi, tįso žemyn, nes viršuje nebebuvo vietos, kibiai lipo prie medžių, tarsi grasindami juos sutraiškyti.
Paskutinieji debesys uždengė likusį šviesaus dangaus lopinėlį ir viską apgaubė neperregima tamsa. Ir tik švysčiojantys žaibai groteskiškai nutvieksdavo žemę.
Žaibai žybčiojo vis rečiau ir rečiau, kol visai nurimo. Pasitraukė ir vėjas. Nutilo klykavę juodi paukščiai. Anė apgraibomis surado Piemens ranką ir mėšlungiškai į ją įsikabino.
Tyloje, kažkur visai už paties Ežero, tyliai lašėjo  vanduo.
Kapt... kapt... kapt.... lygiais tarpais. Nei lėčiau, nei greičiau.
Kitame krante nušvito keletas kibirkščių. Po to dar keletas. Sauja žiežirbų. Anė palaimingai atsidususi jau norėjo prakalbti, bet Piemuo užspaudė delnu burną ir tyliai sušnabždėjo į ausį:
- Nė garso. Kitaip. Mums. Galas.
Žiežirbos virto mažomis liepsnelėmis, o jos - šilta, raminančia šviesa.
Pakrantėje stovinti žmogysta aukštai iškėlė deglą ir apsidairė. Veido nebuvo. Tik sidabrinė, raibuliuojanti gelmė su viduryje įsodinta viena akimi. Kresnos, ilgos rankos vos pastebimai drebėjo jam dairantis aplink.
- Ar čia kas nors yra?
Balsas buvo švelnus, raminantis, pilnas šilumos. Anė nejučiomis žingtelėjo pirmyn, bet ją ir vėl sulaikė Piemens rankos.
Žmogysta vėl sukrūpčiojo ir pasuko galvą, viena švytinčia akimi žiūrėdamas į vaikus.
- Nebijokit, mielieji, ateikite, aš jums kelią parodysiu. Ateikite...
Jis žengė į vandenį, iš kurio kilo rankos – pajuodusios nuo ilgo buvimo vandenyje, ilgais aplūžinėjusiais nagais, apskretusios dumblu. Pastatęs koją ant vieno iš delnų, žmogysta kiek susvyravo, bet tuoj pat išsitiesė. Glitūs pirštais stipriai apglėbė jo pėdas.
Už nugaros kažkas tarsi atsiduso, tarsi sudejavo ir Anė nebesusilaikė – suklykė iš visų plaučių ir mostelėjo ranka tamsoje. Delnai trumpai akimirkai palietė kažką minkšto ir plaukuoto ir aimaną pakeitė trumpas kikenimas.
- Ateikit, ateikit, parodysiu kelią link šviesos, -žingsniuodamas sunertų delnų tiltu šnekėjo žmogysta, iš užančio traukdamas surūdijusį pjautuvą, -čia taip nesaugu... kur jūs? Vieniems čia nesaugu. Vaikams čia nesaugu, -kikeno, - daug čia jų buvo, dar daugiau bus. Paklydusių, pasimetusių, išsigandusių...
Anė veržėsi bėgti į tą pusę, kur jai atrodė esant išėjimas iš miško ir tik po ilgų ir piktų Piemens raginimų susiprato visą laiką bandžiusi bėgt į ežerą- link artėjančios žmogystos. Lyg per miglą ausyse skambėjo balsas, raginantis nepasiduoti ir neklausyti. Ir ji niekaip negalėjo suvokti, kodėl kojos pačios tempia į priešingą pusę.
Pašėlusiai, išdžiūvusiose pušyse, klykė paukščiai, rubino aštrumo akimis spoksodami į du vaikus, klumpančius už šaknų, kliūnančių krūmų kibiuose pirštuose. Širdys daužėsi nuo greito bėgimo. Miškas pražydo visais balsais – šešėliai ir juokėsi, ir verkė. Tamsūs siluetai glaudėsi prie vaikų.
- Nebėkit, sustokit, -švelniai juos šaukė žmogysta. Jis bėgo iš paskos, juokingai šokinėdamas per kelmus ir vis kikeno, - palaukite manęs vargšo, aš čia visai vienišas. Žvėrys su manimi nešneka. Medžiai tyli. Tik jie, tie, kurie po vandeniu, mane kartais pralinksmina. Palaukite...


Sudegusio tabako krūvelė ant suolo krašto bylojo Juodulį sėdint lauke jau ilgai. Greta, panarinę galvas, stovėjo visi trys broliai. Visi su šviežiomis mėlynėmis.  Motinos niekur nebuvo matyti.
Anė nusibraukė nuo veido voratinklį ir išpešusi kelis spyglius iš plaukų, susigėdusi žvilgtelėjo į rūstų tėvą.
Jis kelis kartus apvertęs pastukseno pypkę į suolo kraštą ir atsikrenkštė.
- Jūs ne vyrai, o bobos, -kreipėsi į tris sūnūs, - mazgotės, šiukšlės. Pažiūrėkit į savo seserį, tik pažiūrėkit. Ir atsakykit, jei gėdos, turit, kur, jūsų manymu, ji buvo? Dūko su kaimo vaikais? Tai kodėl tada kojos dumblinos ir apkibusios samanomis? Buvo nuklydusi į ganyklą uogų paskabyti? Kodėl plaukai pilni spyglių? Tiesiog šiaip bastėsi, kaip ir pritinka tokio amžiaus mergaitei? Tai kodėl jos visas veidas ir rankos vienos žaizdos? O tu, brangioji, ką tu pasakysi? Kur buvai? -sugriežė dantimis. 
Mergaitė ryžtingai papūtė lūpas ir, nusibraukusi bėgančią nosį, piktai dėbtelėjo į tėvą.
- Nesakysiu.
- Ak nesakysi.
Juodulis šaltai akimis nudelbė į lauką išėjusią pačią ir vėl atsisuko į dukrą:
- Sėdėsi uždaryta svirne, ant aukšto. Niekur neišeisi, net šventą dieną, -jo balsas vis garsėjo, -sėdėsi iki užaugsi. O tada tave iš ten išleisiu. Ištekinsiu. Už. Pačio. Pirmo. Pasitaikiusio. Padoraus. Jaunikio, -springdamas išskiemenavo, - kiekvieną, kuris pabandys tave iš ten išleisti, -jis nužvelgė tylinčius brolius, -nuplaksiu iki kaulų ir druska nugarą nutrinsiu, kad ilgam atsimintų. Ir prilupsiu taip, kad savo vardą pamirš.
Į kiemą išėjusi motina žiojosi kažką sakyt, bet užsičiaupė. Kaip ir visada, nedrįsdama prieštarauti vyrui.
- Tu, -jis mostelėjo į jaunėlį sūnų, - nuvesi ją, jei reikės – per prievartą.  Į svirną.  Ir šiandien pat uždarysi. Ir gerai uždarysi. O ant durų spyną. Tris kartus apeisi ir įsitikinsi, kad nė vieno plyšio nėra. Saugosit dieną naktį. Pasikeisdami. Nesugebėjot nusaugoti, dabar savo kailiu atsakysit, kad ji ten ir pasiliktų. Ar gerai supratot?
Juodulis atsistojęs išpūtė krūtinę ir patenkintas pasiglostė vešlius ūsus. Atrodė kaip žmogus, atlikęs didelį bei sunkų darbą. Beveik už horizonto pasislėpusi saulė, gelsvu rausvumu nudažė jo įraudusį veidą. Maloniai kvepėjo darželyje žydintys čiobreliai. Pasimėgavęs vakaro vėsa, jis nužingsniavo į klėtį. Po šiaudais, susukta į tvirtą medžiagą, gulėjo muškieta.
Tvirtai sugrūdo popierinį kamštį. Pasimėgaudamas giliai įkvėpė parako dulkių. Neskubėdamas subėrė šratus.
Ryžtingai nusiteikęs, persimetė muškietą ir, lydimas Blusiaus- kiemo šuns, nužingsniavo taku į laukus. Krūtinę užliejo maloni šiluma. Orą saldino lauko gėlių ir įkaitusios žemės kvapus. Linksmai klegėdami vaiskiu dangumi nuskriejo čiurliai. Aukštoje žolėje tyliai dūzgė svirpliai. Gyvenimas buvo puikus ir viskas vėl stojosi į savo vėžes.
2018-08-22 21:09
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2018-10-17 14:45
Flax
Gerai
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-09-10 18:58
sesė mėta
Gėris. Patinka man tokie. Ir siužeto, ir parašymo atžvilgiu. Gal tik tą žaibų sceną taisyčiau. Paini kažkokia be reikalo
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-08-24 16:53
lllllllll
Puikiai valdomas pasakojimas, personažai gyvi ir įtaigūs, aplinka be pastangų nusipiešia vaizuotėje, ją galima girdėti, užuosti, pajusti.
Ši dalis netgi stipesnė.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-08-23 23:46
Nuar
Atskiri paveikslai vykusiai sujungti į visumą, nors iš pradžios atrodo, kad jie yra visiškai atskiri. Kiekvienas atskirai iš jų nėra įdomūs. Malonumas skaityti atsiranda tada, kai mintyse juos visus sujungi į bendrą pasakojimą.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-08-23 15:23
ONYX
kastuvai bl, nu taip rašit reik ygudžius sukaupt ne venus metus, a pac kai pakivirzoji, tai i pradynukas galietu, dauk protuko če nibutina.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-08-23 12:48
Pelas
Nors nėra mano mėgstamas pasakojimo stilius, bet puikiai suvaldytas. Kaip čia įvardinti?.. tarsi spektaklį žiūrėčiau :) Pvz. grumtynėse su piemeniu nesijautė agresija, įniršis " - Na čiupkit, čiupkit jį, - dairydamas storesnio pagaikščio ragino Vytenis dvejojančius brolius". Siaubo atžvilgiu ši dalis stipriai sušvelnėjo palyginus su pirma. Aišku, tęsinį skaitysiu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-08-22 21:56
n_2
n_2
Ne tau, o visiems pasakysiu, ką pastebėjau blogio - pernelyg rūpinatės kiekvieno sakinio išpuoselėtumu. Rašyti reikia laisvai.

Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą