Sausio 8-toji. Eglių deginimo ceremonija

Švitrė paskleidė purpurinę šypseną tarp sunkių, kamuolinių debesų, ankstyvą rytą. Gaidžio išdykęs balsas nuvilnijo pamiške ir atsitrenkė į mano kambario stiklą, o ausys tuoj pat sugėrė rytmečio melodiją.
Tingiu žvilgsniu glosčiau pušų liaunus kamienus, kurie išdidžia žaluma lepino mano vaizduotę. Nuo Šiaurės jūros pučiantis vėjas šiaušė, dar nespėjusią paruduoti, žolę. Olan-
diška žiema- it aksominis audeklas: minkšta, šilta bei švelni.
    Tai-chi pratimai išjudino mane iš miego stingulio, o penktadienis jogos stovykloje atvėrė duris naujam nuotykiui.
-Šį vakarą eglių deginimo ceremonija Osvorne septintą valandą, - pakvietė Dikas stovyklos gyventojus į šventę, pakilęs nuo pusryčių stalo, ant kurio puikavosi uogienės bei riešutų košės spalvingi indeliai.
Vakaras, it baikšti stirna atslinko lėtai. Triaukščiame name, apsuptame miško, virė stovyklos gyvenimas. Nusileidus juodam tiuliui į žemę, išsiruošėme į pajūrį. Dikas vairavo senutę Mazdą, o Marija, ispanišku akcentu, porino man į ausį, kokia ji laiminga šią akimirką. Paparkavę mašiną ant sutrypto kranto smėlio, patraukėme link milžiniško eglių kalno, kuris rėmėsi į žvaigždes. Pučiamųjų instrumentų orkestro maršai plėšė tamsą, linksmindami susirinkusią minią. Įsikibau Beb į parankę ir prasispraudėme į pirmųjų gretas. Du vyrukai, apsiginklavę gaisrininkų geltonais kostiumais, užpylė porą kibirų benzino ant medžių krūvos ir užmetė degtuką. Pasigirdo sprogimas, žmonių šūksniai, vaikų verksmas... Gaisrininkai bėgo tolyn nuo ugnies liežuvių, kurie laižė sausas eglių šakas. Netrukus pajūrio juodumą, sušildė oranžinis kauburys, skleisdamas karštas oro sroves, kurios degino žmonių veidus. Jūros paviršius nusidažė gelsvais tonais. Vėjas atnešdavo degančių eglių spyglių traškesį, susimaišiusį su orkestro gaidom.
Dikas atsuko liepsnos apšviestą veidą, kuriame įsirėžusi kiekviena raukšlė pasakojo apie jo skausmą, palaidojus mylimą moterį.
Plati jo šypsena šildė mūsų draugiją.
- Argi ne nuostabus reginys?, - nuplaukė jo triumfuojantis džiaugsmas.
- Taip, Dikai, tai didinga. Ačiū tau už šią dovaną, - atsakiau nuoširdžiai.
Mūsų žvilgsniai trumpam susitiko ir vėl nuklydo į liepsną. Rytoj mes tarsime vienas kitam sudie. Mėnesis stovykloje nuplaukė, it lengva ledo lytis, pavasarėjant. Akimirksniu dar kartą pamačiau mudu, minant dviračiais aplink ežerą tarp šaltalan-
kiais apaugusių kopų.
-Vilija, prižadėk, kad užsuksi kada nors į mano antikvaro parduotuvėlę, Roterdamo centre, - užklausė lyg tarp kitko, olandas.
-Ačiū už pakvietimą. Būtinai, -atsakiau trumpai.
Iš kur pas žmogų tiek jėgų šypsotis, dalinti šilumą, kada spengia išsiskirimo vaku-
mas.
-Man sunku paleisti Anemiką iš savo širdies, nors ji jau du metai kaip mirusi. Todėl esu vienišius. Frida, buvusi mano moteris, pajuto Anemikos buvimą manyje ir per šias kalėdas gavau atsisveikinimo laišką nuo jos, - girdžiu vyriškos sielos išpažintį, tą atmintiną antradienį.
- Sunku tau, bet nepalūžai. Pasidalink savo stiprybės paslaptimi, - paklausiau atsargiai.
- Tik meilė mane gelbsti. Be jos žūčiau. Myliu žmones ir gyvenimą. Jaučiuosi turtingas, galėdamas kitam duoti nors mažą dalelę šilumos ir meilės. Gamta mane inspiruoja. Prisimeni laikinius žirgus miške, kuriuos sutikome, mudviem bevaikštant, - palietė malonius prisiminimus antikvaro savininkas.
- O kaip gi? Prisimenu. Baltasis bėris panašus į tave, -žaismingai pajuokavau tą popietę.
  Įraudę eglių kamienai žaidė tamsybėje, žavėdami susirinkusius. Žarijos spindėjo naktyje...
    Įsispraudė 2004-tieji metai, atvėrę plačias erdves į paprastą džiaugsmą, kuris apkabina tave, bežiūrint pro langą į švintančią dieną. Ji tavo, tik imk ją ir  gerk mažais gurkšneliais, it gerą, seną  itališką vyną.